Organų transplantacija – svarbus procesas, gelbstintis gyvybes ir gerinantis pacientų gyvenimo kokybę. COVID-19 pandemijos metu kilo iššūkis rasti būdą, kaip toliau saugiai ir sėkmingai vykdyti transplantacijos procesus. „Pandemijos metu visame pasaulyje organų transplantacijų procentinis skaičius krito, tačiau Lietuvoje – didėjo, o 2021 metai buvo ypač sėkmingi“, – sako Kauno klinikų Intensyviosios terapijos klinikos vadovas, Organų donorų programos vadovas doc. dr. Tomas Tamošuitis. Vyresnysis transplantacijų koordinatorius Andrejus Bura pabrėžia, kad komanda ne kartą galvojo stabdyti transplantacijų procesą Kauno klinikose, tačiau priimtas sprendimas vis tik dirbti drąsiai ir užtikrintai parodė, kad viskas yra įmanoma net ir sudėtingiausiomis situacijomis.
Tinklalaidėje „INFOKASTAS“ doc.dr. T. Tamošuitis ir A. Bura pasakoja apie transplantacijos procesą, kaip viskas keitėsi pandemijos metu ir kokias pamokas išmokome.
Kas yra organų transplantacija?
T.T. Transplantacija – efektinga pabaiga, prasidedanti nuo donorystės. Šiame procese išskiriami du etapai – donorytės ir transplantacijų etapai. Jie turi savo specifiką, pasiruošimą, atskiras komandas. Viskas prasideda nuo donorinio organo – jį reikia surasti, paruošti, pasiūlyti transplantacijų komandoms, kurie suranda tinkamą recipientą tam organui. Jeigu Lietuvoje tinkamo recipiento nėra, bet yra geros kokybės organas – ieškome recipientų užsienyje.
A.B. Taip pat svarbu, kam mes tą transplantaciją atliksime, nes recipientas negali būti bet kuris žmogus – žmonės yra detaliai ištiriami, įsitikinama, kad donorinis organas yra jam tinkamas.
Ar Lietuvoje daug žmonių sutinka tapti donorais?
T.T. Apie 30 proc. žmonių raštiškai atsisako tapti organų donorais. Tačiau šis skaičius tapo kiek mažesnis būtent 2021-aisias, COVID-19 pandemijos metais. Šiuo metu tapti donorais atsisako mažiau nei 27 proc. pacientų. Matome, kad visuomenė vis labiau palaiko organų donorystės idėją ir tikslą.
A.B. Įtakos turi ne tik socialiniai, bet ir ekonominiai ar religiniai aspektai. Lietuvoje anksčiau kildavo spėlionių ir nepagrįstų mitų, kad organai yra išgabenami į kitas šalis už tam tikrą sumą, tačiau, kai ekonomika Lietuvoje gerėja, auga ir žmonių pasitikėjimas medicina bei supratimas, kad viskas yra atliekama sąžiningai.
Kalbant bendrai, populiacija ir donorai sensta, jų amžiaus vidurkis auga ir donorų skaičius gali mažėti dėl kelių priežasčių: medicina pažengusi į priekį, taip pat nelaimių kelyje yra mažiau ir kritinių būklių pacientų išgyvenamumas geresnis nei anksčiau.
Kaip vyksta procesai prieš transplantaciją?
T.T. Mirus žmogui ir jo artimiesiems sutikus padovanoti jo organus, atliekami įvairiausi tyrimai: kompiuterinė tomografija, echoskopijos, magnetinis rezonansas, įvairios biopsijos, laboratoriniai, imunologiniai tyrimai.
Laikas yra svarbus, tačiau ne tiek, kiek dažnai įsivaizduojame. Pats donorystės procesas yra pakankamai ramus. Mokslinėje literatūroje kalbama, kad pirminis, ypač smegenų mirties metu įvykęs organų pažeidimas, per parą gali būti reversuotas, t. y. taikant tam tikras priemones galime pagerinti organų kokybę. Žinoma, būna situacijų, kai matome, kad tikrai reikia paskubėti, bet taip nutinka retai.
A.B. Prieš įsodinant organą recipientui yra atliekama imunologinė analizė dėl kryžminės reakcijos. Jeigu randame gerą sutapimą, tai organo atmetimo rizika sumažėja iki 25 proc. Rizika gali būti, bet ją tada mažiname medikamentiniu gydymu.
Kas gali tapti organų donorais?
T.T. Žinoma, kad donoru negali tapti žmogus, kurio organai yra pažeisti, pavyzdžiui nepersodinsime paciento inkstų, kuriam buvo taikomos dializės ar širdies po to, kai žmogų ištiko miokardo infarktas. Dažnai kyla klausimas, ar donorams yra amžiaus ribojimų – jie yra kai kuriems organams, pavyzdžiui, širdžiai, bet inkstams ribojimų nėra ir vyriausias inkstų donoras buvo 76 metų žmogus.
Kaip COVID-19 liga paveikė transplantologiją?
A.B. COVID-19 pandemija atnešė daug iššūkių transplantologijos srityje, kuriuos reikėjo išspręsti visai komandai: pasiruošimas, pacientų izoliavimas, patalpų ruošimas, kontaktų ribojimas, nes pacientas pirmąsias paras po transplantacijos yra labai pažeidžiamas.
T.T. Jeigu seniau bakterinės infekcijos buvo viena iš organų transplantacijos komplikacijų, tai pandemijos metu atsirado dar viena komplikacijos galimybė – pokovidinės organų pažaidos.
Ar sunkia COVID-19 ligos forma prasirgęs pacientas gali tapti organų donoru?
T.T. Toks pacientas nei pasaulyje, nei Lietuvoje negali tapti donoru. Tačiau būna situacijų, kai žmogus atvyksta į ligoninę dėl kitų nusiskundimų ir jam nustatoma COVID-19 liga. Tada iškyla dilema: ar šis pacientas tik nešiotojas, kiek daug yra viruso organizme, o gal jis jau persirgo liga. Teko susidurti su situacija, kai po smegenų mirties žmogaus PGR tyrimas buvo teigiamas, o ligos istorijoje persirgimo COVID-19 liga nėra. Neturime įrodymų, kad šį virusą galima perduoti krauju, tad vertiname paties organo būklę.
Kokias pamokas išmokė COVID-19 pandemija?
A.B. Visame pasaulyje nefrologijoje buvo priimtos gairės – pacientui susirgus sunkia COVID-19 ligos forma nutraukti imunosupresinį gydymą ir stengtis aktyvuoti recipiento imunitetą, kad jis kovotų su virusu. Paprastai pacientui liepiame tiksliu metu gerti imunosupresinius vaistus, tačiau nutraukus juos pastebėjome, kad inkstas vis tiek puikiausiai dirba, nėra atmetimo reakcijos. Manoma, kad organizmas susikoncentruoja į virusą ir net nepastebi įsodinto donorinio inksto.
T.T. Viena iš svarbiausių pamokų – išmokome bendradarbiauti, koordinuoti bendrą darbą, pasitikėti vieni kitais. Prisimenu, kai per pandemijos protrūkius kilo klausimas, kur ištirti recipientus, ar jie neserga COVID-19 liga. Tam buvo surastos erdvės, kur beveik be jokio kontakto recipientas galėjo įvažiuoti į ligoninę ir ten atlikti COVID-19 tyrimą. Anksčiau atrodytų keista, kaip vienos klinikos pacientas tiriasi kitoje, bet supratome, kad ligoninės sistema gali būti labai lanksti.
Ką galėtumėte pasakyti transplantacijomis abejojantiems žmonėms?
T.T. Linkiu tikėti ir pasitikėti: savimi, bendruomene, sistema. Už visų sistemų stovi žmonės, kuriems rūpi.
A.B. Mes esam bendruomenė, gyvename socialiniame burbule, bendraujame, dalijamės ir turime būti ne savanaudžiai. Viskas, ką atiduodame, grįžta dvigubai atgal.
Visą interviu apie transplantacijas pandemijos metu galite klausyti tinklalaidėje „INFOKASTAS“ – https://bit.ly/3JPaAUs
Kauno klinikų informacija
