Europos Sąjunga (ES) skelbiasi ir džiūgauja pasiekusi „istorinį“ susitarimą dėl interneto reguliavimo. Mirtinos Kremliaus ordų grėsmės akivaizdoje mums reikia daugiau draudimų, cenzūros, kontrolės, kiršinimo ir skaldymo? Apie tai kalbamės su politologu, Nacionalinio susivienijimo vienu iš steigėjų Vytautus Sinica. Pašnekovo nuomone, džiūgauti draudimų gausa nėra protinga.
„Skaitmeniniu paslaugų aktu (Digital Services Act, DSA) – didžiulio projekto, skirto technologijų bendrovių veiklai reguliuoti, antrąja dalimi – numatomos griežtesnės bausmės platformoms ir tinklapiams, skelbiančioms įvairų draudžiamą turinį: nuo neapykantą kurstančios kalbos iki dezinformacijos ir vaikų lytinio išnaudojimo vaizdų.“
Ar kova su neapykantos kalba, rasizmu, ksenofobija kartais netampa dingstimi perteklinei cenzūrai? Kuo tai pasireiškia, jei taip yra? Juk cenzūra numato ir prielaidą, kad yra viską teisingai matantys cenzoriai?
Galima sakyti netgi drąsiau: kova su neapykantos kalba ne kartais tampa, o iš esmės ir egzistuoja tiesiog kaip priedanga cenzūrai paslėpti. Šiandien dauguma atvejų, kai žmonės socialiniuose tinkluose blokuojami ar realiame gyvenime izoliuojami „dėl skleidžiamos neapykantos“ yra ne kokios neapykantos ar skatinimų susidoroti atvejai, o banaliausias konservatyvių pažiūrų išsakymas.
Pasisakyti, jog šeima galima tik tarp vyro ir moters, kad neįmanoma pakeisti lyties, o noras tą daryti yra toks pat tapatumo sutrikimas kaip ir noras būti kitu asmeniu, požiūris, kad valstybės turi saugoti savo sienas, priimti tik legaliai atvykstančius migrantus ir stengtis integruoti juos į visuomenę, konstatavimas, jog vyksta Europos islamizacija – visa tai šiandien traktuojama kaip neapykantos kalba, įvairūs, o ypač vieši asmenys teisiami ir neretai baudžiami dėl tokių pasisakymų, o masė žmonių netenka pamatinių saviraiškos laisvių, nes yra už tokį požiūrį užblokuojami socialiniuose tinkluose.
Tenka išgirsti naivių pastabų, esą socialinis tinklas tėra dar vienas verslas ir ką nori, tą ir aptarnauja pagal savo paties taisykles. Toli gražu. Socialiniai tinklai šiandien įgavo tokį mastą, kad faktiškai tapo pagrindine viešąja erdve, kurioje vyksta viešųjų reikalų svarstymas. Didžioji žiniasklaida nuolatos kuria naujienas iš socialinių tinklų pasisakymų, o politikai ir kiti asmenys sąmoningai renkasi savo nuomonę išsakyti būtent socialiniuose tinkluose. Tai nauja norma. Netekti galimybės jais naudotis reiškia būti pašalintam iš XXI amžiaus viešosios erdvės. Ir tai masiškai vyksta.
Kai kurie politikai, kaip tarkime Seimo narys Tomas Vytautas Raskevičius bei jo vienminčiai, yra linkę sieti simpatijas Ukrainą užpuolusiam Kremliui su požiūriu į lyčių kiekį, šeimos sampratą, lytis pakeitusių asmenų dalyvavimą kitos lyties atstovų sportų varžybose. Jei nepritari progresui – esi putinistas?
Nėra nei loginio, nei faktinio pagrindo teigti, kad tradicinis, biologine tikrove grįstas šeimos ar lyties supratimas reiškia simpatijas Kremliui.
Patikrinti be galo paprasta. Vienalytėms partnerystėms (taigi šeimoms, nes partnerystė yra naujas bandomas įteisinti šeimos kūrimo būdas) Lietuvoje metai iš metų nepritaria apie 80 procentų Lietuvos piliečių, naujausiose apklausose jų skaičius dar labiau išaugo.
Pagal Raskevičių jei visi putinistai, nors taip tiesiogiai pasakyti jis lyg ir nedrįsta. Bet apklausos taip pat labai aiškiai rodo, kad arti 90 procentų Lietuvos piliečių palaiko Ukrainą kovoje prieš Rusijos agresiją, taip pat žinome kad net pusė Lietuvos gyventojų kokia nors forma skyrė paramą Ukrainai.
Taigi Lietuvoje, grubiai tariant, beveik visi išskyrus aukščiausių pajamų Vilniaus jaunimą („Vilniaus burbulą“) yra už vyro ir moters šeimą, ir beveik visi palaiko Ukrainą, ne Putiną. Akivaizdu, kad jokio ryšio tarp prigimtinės šeimos ir Putino palaikymo nėra. Lietuva tiesiog yra visuomenė, per gerai žinanti, kas yra Putinas ir Rusija, patyrusi jų agresiją ir suvokianti ten tūnantį blogį.
Verta pastebėti, kad tą patį dar aiškiau liudija su Rusija kariaujanti Ukraina. Jos visuomenėje pagal „PewResearchCenter“ tyrimus net ne partnerysčių įteisinimui, o tiesiog „homoseksualumo toleravimui visuomenėje“ 2020 metais pritarė vos 14 procentų gyventojų ir šis skaičius net mažėja, nes 2007 metais pritarė 19 procentų. Kas susidūrė su ukrainiečiais, tikrai negali stebėtis šiais skaičiais.
Pagal Raskevičių, ir Ukraina simpatizuoja Putinui. Toks argumentas yra tiesmukai propagandinis ir banaliai kvailas. Manau, Laisvės partija žeminasi juo mojuodama.
Norite sakyti, kad tai tik Lietuvai būdinga tendencija?
Reikia pripažinti, kad neretai kitaip yra Vakarų visuomenėse, kurios visada naiviai žvelgė ir į Rusiją, ir į komunizmą, nepatyrė jų siaubo ir dėl to nesuvokė grėsmės. Putinas labai daug investavo į savo kaip „tradicinių vertybių gynėjo“ įvaizdį, vaizdavo kovą su vertybių nuopuoliu.
Nors Rusijoje klesti abortai, paleistuvystė, skyrybos, ŽIV, o gimstamumo rodiklius iki bent kiek padoresnių kelia milžiniška šalies musulmonų imigrantų bendruomenė. Iš esmės Rusijoje vyrauja visos tų pačių Vakarų moralinės problemos ir dar daug kitų. Tiesiog yra daug skambios retorikos „prieš gėjus“. Vakarų šalių visuomenėse dalis tradicinių pažiūrų žmonių šia pasaka tiki ar tikėjo bent iki karo. Reikia tikėtis, kad karas ir jiems atskleis tikresnį vaizdą.
Kaip vertinate nuomonę, kurią išsakė net buvęs Konstitucinio Teismo vadovas Dainius Žalimas, kad būtent karas Ukrainoje yra signalas pažangai. Esą stovime „ant dviejų valčių“ ir laikas rinktis vakarietišką, t.y. – pritarti Stambulo konvencijoms bei partnerystėms, nes tik taip atsiribosime nuo Putino?
D. Žalimo pasisakymai nuolatos atkartoja Laisvės partijos retoriką. Jeigu jis negautų gero posto Vakaruose, nenustebčiau, kad jį svarstytų partijos kandidatu į prezidentus. Lietuva nestovi ant jokių valčių, nesėdi ant dviejų kėdžių.
Civilizaciškai Lietuva yra Vakarai ir niekaip kitaip negali būti, visi pasirinkimai seniai padaryti. Pagrindinis pasirinkimas padarytas XIV a. priimant krikštą ir su juo atėjusią kultūrą, švietimo sistemą, elgesio normas, bendrą tada tik gimstančios Europos erdvę.
Šiame kontekste paradoksalu, kad būtent Sovietų Rusija po Spalio revoliucijos buvo pirmąja šalimi pradėjusia „seksualine revoliucija“. Valdžią paėmęs Leninas tada įteisino civilinę santuoką, o bažnytinę panaikino. Taip pat įteisino skyrybas be kaltės, abortus pagal pageidavimą, netgi perėmė vaikų auklėjimą į valstybės rankas.
Didesnę savo istorijos dalį kaip tik buvome pagrindiniai Vakarų gynėjai nuo Rytų ordų. Rusijos ir SSRS okupacijos plėšė mus iš šios erdvės, bet niekada neišplėšė. Narystė ES ir NATO galutinai įtvirtina absoliučiai aiškią mūsų priklausomybę Vakarams. Turime juose būti kritiškais ir perimti tik tai, kas naudinga, reikalinga ir atitinka mūsų suvokimą apie gerą ir teisingą gyvenimą. Tačiau esame Vakarai ir tam visiškai nereikia jokių partnerysčių ar Stambulo konvencijų.
Partnerystės įstatymo nebuvimas nedaro mūsų prorusais? Neįkalina „rusiškame pasakojime“?
Priešingai. Šiandien leftistų keikiama prigimtinė šeima yra būtent europinės civilizacijos bruožas. Įvairūs Rytų kraštai ar necivilizuotos tautos leido poligamiją ir kitokias šeimos santykių formas (nors niekur šeima nelaikė homoseksualių santykių). Gi Europoje šeima visada buvo suvokiama tik kaip sudaroma vyro ir moters santuoka. Taip buvo mažiausiai nuo antikinės Romos laikų iki XX a. pabaigos.
Šiame kontekste paradoksalu, kad būtent Sovietų Rusija po Spalio revoliucijos buvo pirmąja šalimi pradėjusia „seksualinę revoliuciją“. Valdžią paėmęs Leninas tada įteisino civilinę santuoką, o bažnytinę panaikino. Taip pat įteisino skyrybas be kaltės, abortus pagal pageidavimą, netgi perėmė vaikų auklėjimą į valstybės rankas.
Homoseksualumas buvo dekriminalizuotas, vyko LGBT (tada dar nebuvo tokios santrumpos) paradai. Išlaisvintos meilės rėmėsi Markso ir Engelso mokymu panaikinti buržuazinę šeimą, kurioje per paveldėjimą kaupiasi kapitalas ir nelygybė, perduodamos „buržuazinės vertybės“. Stabili šeima, kurioje auklėjami vaikai turėjo būti panaikinta, visi būti laisvi mylėtis su kuo užsimano. Visa tai gali skambėti skandalingai, nes 1940 metais Lietuvą okupavusi SSRS tokia jau nebuvo.
Stalinas nutraukė šią seksualinę revoliuciją 1929 metais, nes laisvos meilės eksperimentas sudraskė visuomenės audinį: plito venerinės ligos, po šalį klaidžiojo galybė savo tėvų nežinančių ir niekieno neprižiūrimų vaikų, daugybė žmonių buvo psichologiškai sugniuždyti išnaudojimo ir vienatvės. Laisva meilė pasirodė ne tokia jau patraukli. Taigi kalbant griežtai istoriškai, dabartines LGBT judėjimo idėjas ar bent jų pirmtakus praktikoje pirmiausiai pritaikė būtent Sovietų Rusija. Pokario seksualinė revoliucija Vakaruose tebuvo kopija, kurios neigiamos pasekmės ne tokios akivaizdžios dėka kontracepcijos.
Apibendrinant jūsų klausimą, Lietuva neturi priimti nei partnerystės, nei Stambulo konvencijos, nes tai nėra teisinga, netarnauja geriausiems vaikų interesams augti stabiliose šeimose turint tėvą ir motiną ir neatitinka aiškios daugumos gyventojų nuomonės. Būtų tiesiog gėda priimti sprendimus dėl to, kad kažkas dabar madinga Vakaruose. Laisvoje ir demokratiškoje šalyje, kokia norime būti, ne beždžioniavimas, o piliečių suvokimas ir visuomenės normos yra įstatymų pagrindas.
Jūs nesutinkate, kad Putiną, Rusiją remia tie patys, kurie nepritaria gėjų santuokoms, dviem tėčiams, dviem mamoms, Stambulo konvencijai, nesiskiepijo nuo koronaviruso, turi mažiau pajamų bei yra mažiau išsilavinę? Turite argumentų šiam pasakojimui dekonstruoti?
Vietoje teorinių išvedžiojimų geriausia pasižiūrėti į visuomenės tyrimus, juose visi atsakymai. Nesąmonė apie paramą Putinui atsakyta jau anksčiau – tokios paramos Lietuvoje apskritai labai mažai ir ji susijusi, deja, daugiausia su piliečių tautybe. Nepritarimas gėjų „santuokoms“, Stambulo konvencijai ar galimybių pasams yra siejamas su mažom pajamom ar žemesniu išsilavinimu dėl paprastos priežasties. Iš tiesų šiuos dalykus dažniau palaiko jauni, aukštąjį išsilavinimą ir didesnes pajamas turintys piliečiai.
Tačiau tas dažniau, nereiškia, kad dauguma. Dauguma aukštas pajamas turinčių žmonių yra prieš gėjų partnerystę. Dauguma jaunimo yra prieš gėjų partnerystę. Dauguma turinčiųjų aukštąjį išsilavinimą yra prieš gėjų partnerystę. Jų mažiau nei tarp vyresnių žmonių ar tarp likusios Lietuvos gyventojų, bet net ir jų tarpe palaikantys vienalytes šeimas nėra dauguma. Jų tiesiog yra daugiau nei kitose grupėse. Taigi tas siejimas, jog išsilavinę ir turtingi remia leftistų politiką, o tamsuoliai varguoliai jai priešinasi, yra grubi manipuliacija. Šioms tendencijoms priešinasi visos visuomenės grupės, tiesiog vienos labiau, kitos mažiau.
Ar gali būti, kad būtent Kremlius ir kiti Vakarams priešiški režimai skatina mūsų civilizacijos dekadansą? Juk Kai kurios turtingos arabų šalys finansuoja aršias feministines organizacijas, patys „patelių“ teises laikydami žemiau grindjuostės?
Neturiu žinių atsakyti, ar taip yra, tam trūksta faktų. Tačiau tikrai nėra jokio pagrindo užtikrintai teigti, kad taip negali būti. Priešiški režimai ar civilizacijos visada yra suinteresuotos iš vidaus silpninti tą, su kuo konkuruoja. Rusijos režimas tikrai supranta, kad šeimos instituto silpninimas, patriotinių nuostatų silpninimas, multikultūralizmo skatinimas yra Vakarus kaip tokius silpninantys veiksniai.
Duginas (aršus rusų šovinistas, geopolitikas, – red. past.) yra labai aiškiai rašęs, kad Rusija turi siekti Vakaruose skatinti ir palaikyti visas alternatyvas tautinei valstybei ir krikščioniškai moralei – pagonybę, Rytų religijas, ateizmą, įvairias sektas, newagejudėjimą, žodžiu, viską, kas plautų bendrus tradicinius Vakarų visuomenių pamatus.
Iš liberalų Lietuvoje ir Europoje likęs tik vardas. Nuoseklus liberalas remiasi idėja, kad žmonės negali sutarti dėl to, kas yra gera ir teisinga, todėl kiekvienas turi savo supratimą ir pagal jį siekia laimės.
Visgi efektyviausiai šį darbą atlieka ne kokios religinės alternatyvos, o būtent leftistinė ideologija, pokariu suklestėjusi Vakarų universitetuose, o vėliau sėkmingai persikėlusi į žiniasklaidą, teismus, politiką ir galiausiai mokyklas. Vakarų visuomenės sistemingai atsisako savo tapatumo pagrindų, per „kritinę rasės teoriją“ ir istorijos perrašinėjimą mokosi istorinės kaltės ir nustoti didžiuotis savo valstybėmis. Negalėčiau niekaip pagrįsti, kad tai Rusijos darbas ir greičiausiai taip nėra.
Tačiau Rusija neabejotinai supranta, kad šios tendencijos jai labai naudingos ir pagal išgales turėtų mėginti jas skatinti.
Kurlink mus veda nuolatinis įstatymų, ne tik „neapykantos kalbos“ bei gestikuliacijos kontrolės griežtinimas? Valdžioje teoriškai liberalai, o ar tai nėra kelias į vergovę?
Iš liberalų Lietuvoje ir Europoje likęs tik vardas. Nuoseklus liberalas remiasi idėja, kad žmonės negali sutarti dėl to, kas yra gera ir teisinga, todėl kiekvienas turi savo supratimą ir pagal jį siekia laimės. Politiškai tai reiškia kuo didesnę žodžio laisvę, atviras diskusijas, pagarbą kitai nuomonei ir pagarbą tam, kad kažkuri nuomonė vyrauja, net jeigu ji nėra liberali. Kitos nuomonės turi turėti visas lygios diskusijos sąlygas tą vyraujančią nuomonę bet kada pakeisti.
Tai liberalizmas. Nesunku suprasti, kad jis nelabai tvarus – griauti tinkamas, bet savo tvarkos pasiūlyti nei gali, nei nori. Gal dėl to beveik niekas to nebepalaiko šiandienos politikoje.
Šiandien liberalais besivadinantys politikai dažniausiai yra neomarksizmo ar, kaip dabar paprasčiau sakoma, leftizmo šalininkai. Leftizmo esmė „laisvinti“ žmones iš tradicinių normų priespaudos privalomai, pasinaudojant valstybes galia.
Tai reiškia, kad žmonės turi būti išlaisvinti iš tradicijų ir normų net jeigu patys to nenori. Kad tai būtų įmanoma, turi būti nutildyta ta pokyčių nenorinti dauguma. Pokario JAV filosofas Herbertas Marcuze rašė, kad tikroji tolerancija yra ne ta, kuri leidžia kalbėti visoms nuomonėms, o ta, kuri vyraujančią nuomonę nutildo, suteikdama geriausias sąlygas paribiuose esančioms prispaustoms nuomonėms. Tik tada esame iš tiesų tolerantiški.
Visiems lygiai galimybes teikianti tolerancija esą „represyvi“. Nesunku pastebėti, kad dabartinis politinis korektiškumas ir jį įtvirtinantys „neapykantos kalbos“ įstatymai yra kaip tik tam ir skirti. Jie nutildo bet kokias nepritariančias nuomones, paskelbdami jas „neapykanta“. Nuomonė prieš nelegalią migraciją tampa rasine neapykanta, nuomonė prieš dviejų vyrų santuokas – hobofobija, nuomonė prieš lyties keitimą – transfobija ir taip toliau. Arba mąstai kaip reikia, arba skleidi neapykantą.
Nuoseklūs liberalai, kaip liberalizmo tėvas Johnas Struartas Millis, vartosi karstuose stebėdami tokią neva liberalų retoriką. Tačiau šiandienos liberalai nebėra jokie liberalai. Jie nori prievarta „išlaisvinti“ visuomenes iš tradicijų. Tai bolševizmas nauju veidu ir naujais lozungais. Tą supratę, turbūt nustosime stebėtis, kodėl Laisvės partija vis mėgina priimti įvairiausius „neapykantos kalbos“, tad faktiškai cenzūros įstatymus. Laisvė jiems nerūpi.
Reikalavimai, kovojant su korupcija, panaikinti grynus pinigus buvo būdingi ir sovietams. Tai kelias į skaidrumą ar į konclagerį?
Faktas, kad grynųjų pinigų panaikinimas mažina prielaidas korupcijai, sunkiau slėpti mokėjimus. Tačiau visuomenės visada turi sverti skirtingus tikslus ir įsivertinti, ką dėl ko aukoja. Grynųjų pinigų panaikinimas drastiškai sumažintų gyventojų privatumą.
Turbūt visiems suprantama, kad dauguma gyventojų nėra nusikaltėliai ir privatumo trokšta ne tik tie, kas turi ką slėpti, bet iš prigimties kiekvienas žmogus dėl natūralaus nenoro, kad jo gyvenimas būtų kitų narstomas. Kitaip sakant, mes slepiame ne tik nusikaltimus, o tiesiog tai, ką laikome esant tik mūsų reikalu. Juk akivaizdu, kad mūsų mokėjimai atskleidžia mūsų sveikatos reikalus, mūsų pomėgius, pagaliau mūsų įprastas buvimo vietas, kasdienius įpročius, gal net nuodėmes (kurių dažna vis tiek nėra nusikaltimas). Skaitantiems mokėjimų išrašus tampame kaip ant delno.
Todėl žmonės nenori, kad jų išlaidos būtų sekamos ir visiems žinomos. Tuo tarpu prisidengiant kova su korupcija siekiama sukurti kaip tik tai.
Jau nekalbant apie tai, kad panaikinus grynuosius pinigus, bankai įgauna neribotą galią mūsų elgesiui, gali pradėti kurti sąlygas, kurių neišpildę negalėsime prieiti savo pinigų, gali kelti mokesčius tiesiog už sąskaitų turėjimą (juk alternatyvos nebebus), gali pradėti sieti paslaugų sąlygas su, pavyzdžiui, žmogaus ekologiniu pėdsaku ir t.t.
Kuo didesnis sekimas, tuo didesnės kontrolės galimybės ir nėra jokios abejonės, kad pasaulyje netrūksta iniciatyvų tokią kontrolę kurti. Valstybė privalo atsiklausti visuomenės, ar ir kiek ši sutinka aukoti savo privatumą, atsisakydama grynųjų pinigų ar kitų šiandienos gyvenimo atributų.
Kalbino Tomas Čyvas
