Apie tai rašyti koktu. Atsiprašau iš anksto. Bet reikia. Kai anąmet vėl perskaičiau genialųjį Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerį” (kaži, ar šis, laimei, jau plačiau pasaulyje žinomas autorius yra kada gavęs kokią premiją?), ypač įstrigo scena, kai, vykstant pirmajai sovietų okupacijai, pagrindinio romano herojaus Vytauto senelis pasišaukia šeimą į tvartą ir, privertęs pilną lovį išmatų, paliepia: nuo šiol jūs melsitės Šūdų Šūdo dievui!
Pamenu, tai perskaičius, kone nupurtė – kaip panašu į dabartį… Dabartį su visom tom okeanidėm, išangės ir išangininkų garbinimu, „tualetų klausimo“ sprendimu Seime ar ministro nutarimais, didžiu meno kūriniu Vamzdžiu ir surūdijusiais narvais netoli jo, ant Žaliojo tilto, ruda substancija tepliojamu veidu, nusišluostomu Trispalve videoinstaliacijoje, panašia substancija išterliotu partizanų atminimu žinomame romane, ir taip toliau ir panašiai.
Nacionalinė (ar nebūtų laikas šio nepolitkorektiško žodžio jau atsikratyti, pakeičiant jį adekvatesniu „Konjunktūrinė“ arba „Mūsų chebros“? kultūros ir meno premija jau kuris laikas yra tapusi valstybę užvaldžiusių klanų ir jų aptarnautojų visuomenės trolinimo įrankiu.
Nepatinka šūdas?! Tai šekit jo dar daugiau! Ne saujom, jau karučiais. Juk tai didis meeeeeeenas, kurio jūs – buduliai ir tamsa – nesuprantat! Užsižaista dekonstrukcija, kuri gal ir buvo šviežio oro gūsis kokiais 1990-aisiais, kai teko griauti senąją sistemą, atmesti gerokai prarūgusius pasaulio interpretavimo pavidalus. Bet dekonstrukcijai didelio proto ar talento iš esmės nereikia – kiekvienas penkiametis, pasišovęs nuplėšti drugelio sparnus, išardyti tėvo laikrodį ar revizuoti virtuvės stalčių turinį yra puikus dekonstruktorius – taigi menininkas(?). Bet jei kruopos bus žeriamos ant grindų ar laužomi namų rakandai, kai vaikui jau laikas eiti į mokyklą, atsakingi tėvai susirūpintų ir ieškotų specialistų pagalbos. Na, dar, tiesa, yra paauglystė, kuomet atmetama visa, kas sukurta ankstesnių kartų, ieškoma savojo kelio. Bet pastrigti Freudo aprašytoje analinėje stadijoje ar pereinamajame laikotarpyje, atsisakyti bręsti ir augti tik tam, kad toliau šokiruotum ir „stebintum“?
Tai – šiuolaikinio meno, ne kuriančio, bet ardančio simbolius ir socialines normas, esmė, giriama prasisiekėlių ir aukštai vertinama rafinuotų žinovų? Neseniai teko lankytis senovės graikų medicinos dievo Asklepijo šventyklų komplekse. Pasirodo, iš visos Graikijos antikos laikais čia vežami ligoniai pirmiausia būdavo nukreipiami ne apžiūrai ar gydomosioms procedūroms, o į Epidauro teatrą. Patyrę gyduoliai buvo įsitikinę, kad gydymą reikia pradėti ne nuo kūno, o nuo žmogaus sielos, kurioje ir slypi jį užpuolusių negalavimų šaknis. Gydyti teatrinės dramos metu patiriamu dvasiniu sukrėtimu – katarsiu. Menas Vakarų civilizacijoje visuomet buvo, o kai kada ir tebėra, kelias link Transcendencijos, Grožio, Gėrio, sielos harmonijos. Pamenu mūsų paveldosaugos dėstytojo pasakojimą, kaip restauratorius nustebino nuo vienos Vilniaus bažnyčios bokšto nuimtų barokinių kryžių subtilūs raizginiai su daugybe smulkių detalių. Atrodė, kam reikėjo taip vargti senovės meistrams, juk nuo žemės šių subtilybių ir kruopštumo nesimato? Tačiau tie kalviai kūrė kryžius, į kuriuos pirmiausia žiūrėtų Dievas, ne žmogus…
Žinoma, menas galėjo, ir gali būti, ir galinga socialinę kritiką ar atvirą bebaimį protestą žadinanti bei išreiškianti jėga, per sustabarėjusių gyvenimo formų laužymą kviečianti atkurti pažeistąją tvarką.
Tačiau, atmetus visa tai kaip praeities atgyvenas ir spekuliatyvią metafiziką, belieka kas? Kasimasis į vidurius, gėrėjimasis žarnų turiniu ir kvapu, antro galo malonumais ir produktais? Tapyba vėmalais, ekskrementais, Kristus šlapime, sėklidžių prisikalimas prie grindinio? Visa tai jau buvo, neoriginalu… , o juk taip norisi šokiruoti. Gal tada tiktų kanibalizmas kaip performansas? Kaprofagija kaip spektaklis? O gal tegul premijuotieji menininkai, Kanalizacinio baroko adeptai ir šio meno vertintojai iškart pasistato Šūdų Šūdo dievo altorių ir jam meldžiasi? Kam dar slapstytis pakampėse, kažko drovėtis, vis dar dangstytis eufemizmais ir užuolankomis? Juk jų taip pamėgtais vamzdžiais jau seniai keliauja ne tik fekalijos, bet ir nafta, ir saviškių įsisavinamų lengvų pinigų srautai, ir „progresyvios” idėjos, kurias taip džiugiai propaguoja mūsų politikos ir kultūros elitas. Šalin gėdą!* * Bolševikinėje Rusijoje egzistavusio politinio nudistų, kurie vaikščiodavo nuogi gatvėse, judėjimo lozungas.
P. S. Dar prisiminiau vieno žmogaus papasakotą istoriją. Būdami studentais jie keliavo per Vidurinę Aziją ir sugalvojo tokį pokštą. Žinodami, kur dykumoje bičiuliai įsirengė tualetą, jie toje vietoje paklojo skardos gabalą, pririšo prie jo virvelę ir visa tai paslėpė po smėliu. Pritūpęs didelio reikalo grupės narys nepastebėdavo, kaip jo pagaminta „produkcija“ tyliai nutempiama ir jos neberadęs puldavo panikoje jos ieškoti… Kam ieškai šūdo, žmogau?! užbaigė pasakojimą istorijos autorius.
Rasa Čepaitienė
