Daugelis virškinimo sistemą suvokia labai ribotai, lyg ją sudarytų tik skrandis. Tačiau didžiausia virškinimo liauka yra kepenys. Šis organas atlieka daug gyvybiškai svarbių funkcijų: dalyvauja medžiagų apykaitoje, gamina ir išskiria tulžį, padeda reguliuoti cukraus kiekį kraujyje, kontroliuoja cholesterolio, kai kurių hormonų, fermentų veiklą, kaupia tam tikrus vitaminus, detoksikuoja organizmą.
„Jei žmogus nevirškina pasaulio, kuriame gyvena, vadinasi, griauna save“, – teigia fitoterapeutas Virgilijus Skirkevičius, ragindamas geriau pažinti savo kūną. Konsultuodamas pacientus jis neretai primena, kad virškinimas tęsiasi iki paskutinio atodūsio kaip ir širdies plakimas, todėl būtina iš anksto pasirūpinti kepenų sveikata.
Savo prigimtimi kepenys yra artimos gamtos pasauliui, nes sugeba atsinaujinti, pavyzdžiui, nupjovus dalį kepenų jos atauga – kaip plaukai, nagai, jos atkuria save kaip kraujo ląstelės.
„Galime sakyti, kad kepenys turi įtakos ir nerviniam nevirškinimui. Tipiška kepenų liga yra depresija, nes šifruojant šios ligos priežastis galima pasakyti ir taip – aš nevirškinu šito pasaulio, todėl man liūdna“, – pasakojo V. Skirkevičius.
Kepenys gamina ir kaupia glikogeną – tai energinė medžiaga, nuo kurios priklauso žmogaus judėjimas, veiklumas, net nuovargis.
Dažnai žmogus atsibunda ir jaučiasi pavargęs, arba skundžiasi, kad neturi jėgų, bet nežino priežasties. Dėl šių negalavimų gali būti kaltos kepenys. Jei yra blogi kraujo rodikliai, prastas virškinimas, vadinasi, gali atsirasti įvairių uždegimo židinių kepenyse.
Tokiu atveju geriausias patarimas – judėti, eiti, nes judant raumenims kepenys priverstos daugiau dirbti, jos dar labiau stengiasi gaminti energiją, kurią suteikia glikogenas.
Kepenų įtaką įvairių kitų organų veiklai nuo seno akcentuoja Rytų medicina. Kodėl tai yra svarbu?
Pateiksiu kelis pavyzdžius. Kinų medicina pripažįsta, kad kepenys yra širdies motina. Jei ima streikuoti širdis, būtina skirti dėmesį ir kepenims. Jei su amžiumi silpnėja inkstų veikla, tai taip pat atsiliepia kepenims, kurios irgi silpsta.
Išbėrimai taip pat gali būti susiję su sutrikusia kepenų veikla, nes oda yra savotiškas kepenų veidrodis.
Net pigmentinės dėmės, apie kurias mes galvojame, kad tai senatvės ženklas, gali nieko bendro neturėti su amžiumi. Kai kas sako, kad tai senėjimo ženklas, o aš manau, kad reikia kur kas didesnį dėmesį skirti kepenų sveikatai, taip pat ir virškinimui.
Kai pagelsta akių obuoliai, neretai susigriebiame, kad turime kepenų ligą. Ar nėra kitų ženklų, įspėjančių apie kepenų pažeidimus?
Esame įpratę geltą ir pakitusią odos bei akių obuolių spalvą sieti su kepenimis. Bet gali būti įvairių kitų negalavimų, pavyzdžiui, kepenys susijusios su vitamino D gamyba, o tai svarbu, norint išvengti kaulų retėjimo.
Jei pradeda permušti širdis, reikia susimąstyti, o kaip yra su kepenimis, tulžies pūsle, plonuoju žarnynu. Jei dėl įvairių priežasčių išoperuojama tulžies pūslė, kur kas didesnis krūvis tenka kepenims, jos žymiai labiau pavargsta. Tai rodo, kokie yra sudėtingi kepenų ir kitų organų ryšiai – kad ir kur žiūrėtum, ar į plaučius, į širdį, inkstus, storąjį žarnyną, visur įžvelgsi kepenų šešėlį.
Daug metų domitės vaistiniais augalais. Kokios yra fitoterapijos galimybės išsaugoti sveikas kepenis iki gilios senatvės?
Augalai turi didelę įtaką, pavyzdžiui, žaliasis pigmentas chlorofilas gerina kepenų veiklą. Valgydami įvairius žalumynus, taip pat augalų ir daržovių sėklas, kuriose yra daug polinesočiųjų rūgščių, o jų turi kanapių sėklos, margainiai, galime praturtinti organizmo atsargas biologiškai veikliomis medžiagomis, kurios naudingos kepenims
Yra žinoma, kad sėklos sukaupia daug aliejaus, kuris būtinas daigams. O šie aliejai gerina kepenų veiklą, nes stiprina kepenų ląstelių membranas, vadinasi, tai padeda stiprinti ląstelinį imunitetą.
Ką patartumėte žmonėms, sergantiems lėtinėmis ligomis ir negalintiems be vaistų išsiversti nė dienos?
Noriu atkreipti dėmesį, kad gydydami įvairias lėtines ligas ir vartodami daug cheminių vaistų, turime neužmiršti augalinių preparatų, skirtų kepenims. Iš augalų junginių pagaminti preparatai – tai savotiškas apsaugos skydas kepenims.
Yra žinoma, kad susirgus širdies ir kraujagyslių ligomis, diabetu, taip pat turint padidintą kraujospūdį, vaistai būtini kasdien. Priešingu atveju šios ligos gali paūmėti. Tačiau intensyvus gydymasis gali nualinti kepenis, kurios turi skaidyti chemines medžiagas. Tokiu toksiniu poveikiu pasižymi net plačiai vartojami medikamentai.
Vadinasi, turime nebijoti kartu su cheminiais vaistais vartoti augalinės kilmės preparatų, kurių paskirtis – saugoti kepenis nuo pažeidimų. Vienas iš tokių derinių yra ciberžolės, margainio ir juodųjų pipirų derinys. Augalinė terapija yra veiksminga, ne veltui pasaulyje pastaruoju metu daug mokslininkų skiria dėmesio jų tyrimams.
Draugiškais kepenims augalais taip pat vadinami rozmarinai, medetkos, net raudonėliai, mėtos, ramunėlės. Tačiau būtina žinoti, ką ir kaip derinti, nes fitoterapijoje reikia laikytis kitokių principų nei gydant cheminiais vaistais.
Koks esminis cheminių vaistų ir vaistinių augalų skirtumas?
Cheminiai vaistai pasižymi tuo, kad veikia stipriai ir greitai, nes veikliosios medžiagos koncentracija būna didelė. Tai mus džiugina, nes daugelis svajoja apie stebuklingą tabletę. Cheminius vaistus vadinu chirurginėmis priemonėmis, kurios būtinos skubiai operacijai. Pavyzdžiui, suskaudus dančiui negalima gaišti laiko ir gerti ramunėlių arbatos, reikia imtis to, kas greitai slopina skausmą, o tada kuo skubiau eiti pas odontologą.
Tačiau ilgainiui vartojant stiprias chemines medžiagas, jos pradeda kenkti kepenims, inkstams, kraujotakai. Tai rodo, kad gydymas stipraus poveikio medžiagomis negali ilgai trukti. Jį būtina papildyti augalų deriniais, kadangi natūralius vaistus galima kur kas ilgiau vartoti, nes jie yra saugūs.
Kas kepenims naudingiau – vienas augalas ar augalų mišiniai?
Augalų mišiniai pasižymi vadinamuoju sinerginiu poveikiu. Matematikos kalba tai reiškia, kad vienas plius vienas yra daugiau nei du.
Vieno augalo kepenims tikrai negana. Yra žinoma, kad vartojant ilgai vieną augalą gali išsausėti gleivinė, o augalų deriniai harmonizuoja poveikį ir vienas kitą papildo. Kurdami augalų mišinius praplečiame jų taikymo galimybes.
Pavyzdžiui, kurkuminas išskiriamas iš ciberžolių šaknų, silimarinas – iš tikrųjų margainių sėklų, o piperinas – iš juodųjų pipirų. Kurkumino, silimarino ir piperino derinys ypatingas tuo, kad vartojamos kartu šios medžiagos stiprina viena kitos veikimą. Moksliniai tyrimai rodo, kad kurkumino pasisavinimą net iki 20 kartų pagerina piperinas, o silimarinas kartu su kurkuminu veikia sinergiškai. Piperinas gerina ir silimarino biologinį aktyvumą.
Tai naudinga visiems pacientams, nes kepenų apsauga tampa kur kas efektyvesnė, augalai geriau atlieka savo darbą – padeda mažinti kepenų suriebėjimą. Ciberžolių šaknų svarbiausias komponentas kurkuminas ne tik mažina uždegiminius procesus kepenyse, stimuliuoja kepenų veiklą, bet ir paskatina tulžies išsiskyrimą.
Sujungdami kelis augalus, galime gauti kur kas geresnį preparato poveikį, skatinantį kepenų veiklą, apsaugantį kepenų ląsteles. Taip elgtis racionaliau ir saugiau. Augalinė terapija ypatinga tuo, kad jos veikimas yra lėtesnis, ji gali trukti ilgai – tam tikrais ciklais po tris mėnesius.
