Klimato kaitos ir visuomenės vis aktyvesnio įsitraukimo į gamtos išteklių tausojimą kontekste, ypatingo visuomenės, žiniasklaidos ir organizacijų dėmesio sulaukė Lietuvoje vykstantys didelio masto plyni miškų kirtimai.
Vytauto Didžiojo Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) profesorius dr. Gediminas Brazaitis atkreipia dėmesį, kad plynų kirtimų negalima vertinti vienareikšmiškai ir rekomenduoja ieškoti ne tik jau esamų problemų sprendimo, bet galvoti apie ateitį. Mokslininkas rekomenduoja taikyti šiuolaikines miškų tvarkymo ir atkūrimo strategijas – formuoti įvairiarūšius, įvairiaamžius medynus, kurie nepalyginamai atsparesni klimato kaitos poveikiui ir galimų kenkėjų invazijoms.
Plyni kirtimai – teisėti, bet vedantys į praradimus
VDU ŽŪA Miškų ir ekologijos fakulteto Biologinės įvairovės išteklių laboratorijos vadovas prof. dr. G. Brazaitis atkreipia dėmesį, kad dalis didelio visuomenės susidomėjimo sukėlusių plynų miškų kirtimų gali būti teisėti, bet audringos visuomenės reakcijos sulaukia dėl visuomenėje besikeičiančio požiūrio į miškų tvarkymą.
„Siekiant stabdyti kenkėjų plitimą, dabar kartu su eglėmis neretai pašalinami ir sveiki, tvirti ąžuolai. Kirtimus reikėtų vertinti nevienareikšmiškai, nes iš vienos pusės, keičiasi visuomenės požiūris į miškus, kinta lūkesčiai, kaip saugomų teritorijų miškai turėtų būti tvarkomi. Iš kitos pusės, miškininkai jau nespėja su visuomenėje vykstančiais pokyčiais, kintančiais laikmečio reikalavimais. Nors atrodytų, kad darome viską teisingai, kaip priklauso pagal anksčiau nustatytas ir galiojančias taisykles, bet dėl pasikeitusio požiūrio į miškus ir jų išsaugojimą, sulaukiama neigiamos visuomenės reakcijos“, – pastebi profesorius ir atkreipia dėmesį, kad miškininkams reikėtų būti lankstesniems, turėti daugiau empatijos, atsižvelgti į šių dienų realijas ir ieškoti šiuolaikinių sprendimų.
Daugiau kaip 100 mokslinių ir mokslo populiarinamųjų straipsnių paskelbęs mokslininkas pastebi, kad pagal įstatymus, pagal miško kirtimo taisykles, Verkių regioniniame parke ir turėjo vykti plyni sanitariniai kirtimai. „Taip ir buvo numatyta, viskas vyko pagal nustatytas taisykles. Tiesiog čia problema tai, kad jie vyko saugomoje teritorijoje. Ir plynas kirtimas, iškertant ąžuolus, ilgalaikėje perspektyvoje duoda mažesnę naudą teritorijai nei pastangos išsaugoti pavienius ąžuolus. Paliekant ąžuolus vyksta miškų atkūrimas, išsaugome geresnę medyno struktūrą, o palikti ąžuolai dešimtmečiais barstydami giles nuolat gerina miško rūšinę sudėtį“, – mintimis dalijasi prof. dr. G. Brazaitis.
Jeigu su pažeistomis eglėmis kartu kirsime ir nesubrendusius ąžuolus, tai mes ateityje nebeturėsime stambių ąžuolų. Ilgalaikėje perspektyvoje mes pralaimime ne tik miškų tvarumo ar rekreacinėmis prasmėmis, bet ir ūkine prasme
Nesubrendusių ąžuolų kirtimas – praradimas ilgalaikėje perspektyvoje
Profesorius atkreipia dėmesį, kad Lietuvos miškuose yra nemažai pavienių stambių ąžuolų. „Turime išlikusių ąžuolų, kuriuos ir apkabinti yra sunku, tai būtent jie kažkada kirtimų metu buvo išsaugoti ir dabar mes jais galime džiaugtis. Net ūkine prasme šie stambūs ąžuolai duoda didžiulį pelną. Jeigu su pažeistomis eglėmis kartu kirsime ir nesubrendusius ąžuolus, tai mes ateityje nebeturėsime stambių ąžuolų. Ilgalaikėje perspektyvoje mes pralaimime ne tik miškų tvarumo ar rekreacinėmis prasmėmis, bet ir ūkine prasme“, – kalba prof. dr. G. Brazaitis.
Profesorius atkreipia dėmesį į po plynų kirtimų miško pastebimus kardinalius aplinkos pokyčius. „Jei lyginsime po plynų kirtimų atkurtus ir natūralius miškus, struktūra labai skiriasi. Sumažėja medžių rūšių, pasikeičia amžiaus struktūra, nes dažnai atsodinami vieno amžiaus medžiai, todėl ir erdvinė struktūra daug paprastesnė, nuo to labai nukenčia ir bioįvairovė“, – įžvalgomis dalijasi mokslininkas ir pastebi, kad ąžuolai yra kertinė rūšis Lietuvos miškuose, susijusi su didžiausiu skaičiumi kitų įvairių miško ekosistemos rūšių.
Pasak prof. dr. G. Brazaičio, Lietuvoje mes ąžuolynų turime keletą procentų, didesniuose plotuose dažniausiai ąžuolai yra kaip pavieniai medžiai. „Miškininkų bendruomenėje yra įvairių nuomonių, yra palaikančių poziciją, kad ąžuolus reikėtų labiau saugoti. Kolega miško genetikas VDU ŽŪA prof. dr. Darius Danusevičius yra išsakęs pasiūlymų ir net visiškai nekirsti ąžuolų“, – pastebi profesorius ir atkreipia dėmesį, kad net ir vertinant po kirtimų išsaugotus medžius nereikėtų tikėtis, kad visi medžiai išliks žali ir toliau augs, nes egzistuoja ir natūralus mirtingumas, bet nei jei ir dalis išsaugotų ąžuolų nudžiūtų, tai būtų mažesnis praradimas nei per sanitarinius kirtimus iškirtus visus pavienius medžius.
Kompleksinė problema – žievėgraužio tipografo invazija
Paklaustas apie priežastis, kodėl dabar tiek daug kalbama apie eglynų kirtimus, prof. dr. G. Brazaitis atkreipia dėmesį į klimato kaitos keliamas problemas. „Dėl klimato kaitos turime ilgesnius sausringesnius periodus ir šiltesnes vasaras, todėl eglės nebegali efektyviai apsiginti nuo kenkėjo – žievėgraužio tipografo. Tie patys pokyčiai ir kaimyninėse šalyse, masiniai džiūvimai prieš kelis metus fiksuoti ir kitose Europos valstybėse, Lietuvoje per paskutinius dešimtmečius pastebime daug masiškesnį žievėgraužio tipografo žalos mastą. Ateityje rizika, kad eglės bus pažeistos nemažėja, tik didėja.“, – perspėja profesorius ir pasakoja, kad atlikti tyrimai rodo, kad eglė puikiai taupo vandenį, yra prisitaikiusi prie sausrų, medienos užaugina daugiau, todėl turėtų būti puikiai prisitaikiusi prie klimato kaitos negandų, bet problema, kad žievėgraužis tipografas pražudo net ir prie sausrų galinčias prisitaikyti egles.
Pasak miškininkystės eksperto, praeityje padaryta klaida, kad praėjusio amžiaus pabaigoje vykus masiniams eglynų džiūvimams nepadarytos išvados ir toliau veisti eglynai. „Reikėtų sodinti mišrius medynus, kur eglės užimtų ne daugiau kaip trečdalį visų medžių ir netaptų dominuojančia dalimi. Taip pat svarbu skatinti medynų įvairiaamžiškumą, kad tame pačiame medyne turėtume ir vidutinio amžiaus medžių, ir jaunų. Net jei vyresni medžiai būtų pažeisti žievėgraužio tipografo, mes visada po apačia turėtume jaunų ir sveikų eglių“, – įžvalgomis dalijasi profesorius ir atkreipia dėmesį, kad dabar daug problemų kyla, nes eglynai vienaamžiai, atkurti po plynųjų kirtimų, nes didesni tokių eglynų plotai sudaro puikias sąlygos žievėgraužiui tipografui įsiveisti ir pražudyti ištisus masyvus.
Mokslininkas pastebi, kad Valstybinė miškų urėdija tapo situacijos įkaite, nes Vyriausybė miškus mato kaip didžiulį kapitalą ir tikisi grąžos. Miškininkai tą grąžą šiuo metu, kai yra gera situacija rinkose, tikrai duoda ir į Valstybės biudžetą patenka daug lėšų. Bet taip formuojasi eksploatacinis požiūris į miškus, kai neinvestuojama į šiuolaikinę miškų priežiūrą ir auginimą. Akcentuojami greitai gaunami pinigai, bet pamirštamos kitos miškų teikiamos naudos, kurias įvertinus ilgalaikėje perspektyvoje, net ir finansinė nauda gali būti didesnė nei dabar pardavus medieną“, – mintimis apie susidariusią situaciją dalijasi prof. dr. G. Brazaitis.
Laukiama vertingiausių Lietuvos miškų buveinių tvarkymo rekomendacijų patvirtinimo
2023m. lapkričio 22 d. buvo pristatytos NATURALIT projekte dalyvaujančių Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkų atnaujintos Europos Bendrijos svarbos natūralių miško buveinių tvarkymo BAST rekomendacijos, skirtos apsaugoti vertingiausias Lietuvos miškų buveines, kartu su išlygomis leidžiant jose tam tikrą ūkinę buveinių būklę gerinančią veiklą. Rekomendacijose aptariami įvairūs gamtotvarkinės veiklos, biologinės įvairovės palaikymo kirtimų ir miškininkystės priemonių vykdymo aspektai, tarp kurių ir kintamo tankumo ugdymo kirtimai, geros buveinių būklės vertinimo kriterijai, miško rūšių buveinių tvarkymo rekomendacijos, ir dabar itin daug dėmesio sulaukiantys sanitariniai kirtimai.
Pasak prof. dr.G. Brazaičio, šios rekomendacijos, numatančios, kaip galima išsaugoti natūralias miško buveines gerinant jų būklę, palengvintų miškininkų praktikų darbą, bet kol kas jos nėra patvirtintos Aplinkos ministerijos, todėl miškininkai negali oficialiai jomis vadovautis. „Visuomenė jau subrendusi pokyčiams, naujiems miškų tvarkymo standartams, bet ministerijos lygmenyje kol kas nesiryžtama pokyčiams. Miškininkams praktikams labai reikia atnaujintų rekomendacijų, jie turėtų kuo remtis priimdami sprendimus. Dabar viskas palikta savieigai“, – pastebi VDU Žemės ūkio akademijos profesorius dr. G. Brazaitis ir tikisi, kad netrukus situacija keisis.
