Šeštadienį Kauno istorinėje prezidentūroje Lietuvos žurnalistų draugija (LŽD) tradiciškai įteikė Stasio Lozoraičio premiją „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą“. Už viso gyvenimo profesionalią žurnalistinę veiklą, ištikimybę savo profesijai, ilgametę ir vaisingą veiklą Lietuvos žurnalistų draugijoje 2022-ųjų S. Lozoraičio premija skiriama žurnalistei, knygų redaktorei Reginai PUPALAIGYTEI.
Laureatę sveikino LŽD Centro valdybos pirmininkė Skirmantė Javaitytė, premijos mecenatas, ūkininkas ir Seimo narys Kazys Starkevičius, kardinolas Sigitas Tamkevičius, ilgametė LŽD vadovė Gražina Viktorija Petrošienė ir kt.
R. Pupalaigytė (g. 1948) Vilniaus universitete įgijo žurnalisto specialybę. Nuo 1976 m. dirbo „Kauno tiesos“ (dabar „Kauno diena“) dienraštyje. Tiesa, su pertraukomis.
Save kuklia žiniasklaidos darbininke pristanti Regina sako: „ Man visada padėjo tai, kad supo puikūs žmonės. Nuo pat vaikystės man sekėsi tai, kad visais laikais mane supo žmonės, kuriais galėjau pasitikėti, nors laikai buvo gūdūs. Jei nepasakyti – juodi,“ sakė ji.
Kardinolas S. Tamkevičius sakė, kad žurnalistu ir pats tapo neplanuotai. „Dar jaunyvo amžiaus apsisprendžiau būti dvasininku, jokių žurnalistų mokslų nebaigiau ir neplanavau. Tai sovietų valdžia padarė mane žurnalistu,‘- sakė Jo Eminencija.
Omenyje turėta tai, kad sukurti Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką, ją atspausdinti – nepakako. Reikėjo per Maskvą (kitų kelių nebuvo) pristatyti ją Vatikano Radijui, Amerikos Balsui ir pan.. Papildomas „apdovanojimas”, kaip juokavo kardinolas, buvo reprersijos.
Sovietinių represijų, tame tarpe ir dėl „Katalikų bažnyčios kronikos“ leidybos bei platinimo ragavęs kardinolas akcentavo žodžio laisvės svarbą bei kovos už ją kainą.
Seimo narys, premijos mecenatas K. Starkevičius sakė: „Jūs, žurnalistai, esate ir šiandien priešakinėse linijose. Kaip tada, kuomet gerbiama Regina dirbo savo darbą, taip ir dabar, kuomet reikia nušviesti įvykius Ukrainoje. Jūsų bendruomenės indėlis neįkainojamas. Jūs dirbate, kai kariaujama, jūs dirbate per pandemijas. Tikiu, kad Jūsų darbas prisidės prie to, kad Rusijos okupantams nebūtų sąlygų ateiti iki mūsų, nes laisvas žodis yra nei kiek nemažiau svarbus už raketas ir bombas“ – sakė jis.
***
Po 1990 m. Kovo 11-osios nemaža grupė naujosios, jau sąjūdinės miesto Tarybos, kuriai „Kauno tiesa“ formaliai tebepriklausė, deputatų nebuvo patenkinta spausdinamais tekstais. Tad nuspręsta kurti kitą leidinį, kuris objektyviau atspindėtų miesto bei valstybės realijas. R. Pupalaigytei teko garbė burti jo komandą. Ją sudarė trys atsakingu darbu ir sąžiningumu išbandyti buvę „kaunotiesiečiai“: neeilinio talento žurnalistas Kazys Požėra (1948–2014), Jadvyga Gavenavičienė ir R. Pupalaigytė.
Pirmasis K. Požėros vadovaujamo „Kauno laiko“ numeris išėjo 1990 m. rugpjūčio 17 d. 30 tūkst. egz. tiražu. Į kolektyvą įsilieję apžvalgininkai – vyr. red. pavaduotojas Liudas Mažylis (prof., EP narys), teatrologė Vida Savičiūnaitė (1956–2011), politikas Egidijus Vareikis, korespondentai Arnoldas Aleksandravičius (1963–2021), Audronė Vaitkutė, Polis Ragožis, fotografas Laimutis Brundza ir kiti kolegos daug nuveikė, kad Kauno ir šalies aktualijos būtų atspindimos aiškiai ir orientuojantis į Lietuvos valstybingumo įtvirtinimą. 1994 m. gegužę „Kauno laikas“ nustojo eiti.
Keletas pastarojo meto leidinių: kard. S. Tamkevičiaus „Priespaudos, kovos ir nelaisvės metai: 1968–1988“, V. Vitkausko „Juozas Lukša-Daumantas ir jo atminimo įamžinimas“, R. Rachlevičiūtės „142 atvertys. Lietuvos menininkių autobiografijos“, vysk. A. Jurevičiaus „Susipažinkime – esu Teofilius“ ir kt.
Šiuo metu laureatė dirba kalbos redaktore „Ateities“ žurnale ir rengia naują menotyrinę knygą.
Į Lietuvos žurnalistų draugiją R. Pupalaigytė įstojo 1992 m. iškart jai atsikūrus ir buvo iniciatyvi LŽD narė, aktyviai dalyvavo LŽD Kauno skyriaus veikloje.
.