Virginija Kelmelytė buvo paslaptinga, nuolat besišypsanti aktorė, su kuria visada norėjosi kartu kurti, sako su velione dirbę jos kolegos. Neringoje, Juodkrantėje, gimusi aktorė mirė eidama 59-us metus.
„Man tikrai netikėta, – BNS trečiadienio vakarą sakė aktorius Saulius Balandis. – Tai pirmas žmogus iš mūsų kurso, kuris išėjo iš šio pasaulio“.
V. Kelmelytė kartu su S. Balandžiu 1985 metais baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabartinę Lietuvos muzikos ir teatro akademiją) režisieriaus Jono Vaitkaus laidoje kartu su kitais aktoriais, tokiais kaip Arūnu Sakalausku ar Ingeborga Dapkūnaite.
„Tai buvo mergina iš Juodkrantės, nuolat besišypsanti, pilna gyvenimo džiaugsmo. (…) Tai buvo gyvenimu besidžiaugiantis žmogus, visus kažkam užvesdavęs. Šviesus, švarus žmogus“, – prisiminė S. Balandis.
V. Kelmelytė yra dirbusi Kauno dramos bei Nacionaliniame dramos teatruose, Lietuvoje 1981-1995 metais atliko keliolika vaidmenų kine.
Po to ji išvyko į Bulgariją, kur filmavosi dar keliuose filmuose, tačiau vėliau aktorės karjera nutrūko.
Dar daugiau nei 20 metų ji gyveno Prancūzijoje.
„Visas jos gyvenimo peripetijas aš stebėjau per nuotolį, ten buvo keli etapai, bet taip nutiko, kad tiesiogiai nebūdamas, nedalyvaudamas viską apie ją žinojau, kas įvyko, kaip įvyko, kur ji, su kuo, kaip jai sekasi“, – pasakojo S. Balandis.
„Aktorė, kurią norisi filmuoti visą laiką“
Režisierius Algimantas Puipa sako, kad V. Kelmelytė išsiskyrė iš kitų aktorių.
„Atsimenu, ieškojau aktorės „Amžinosios šviesos“ ekranizacijai ir neįsivaizdavau, kokia ji turi būti. Bet tada mano antroji režisierė Regina Vosyliūtė pasakė, kad žino vieną juodkrantiškę“, – prisiminė A. Puipa.
„Tuo metu Virginija neturėjo labai daug vaidmenų, bet, kai pas tave ateina geras aktorius, įvyksta toks stebuklas, kad tu viską jame matai, ką jis bedarytų, ką bekalbėtų. Tokia ji buvo“, – pridūrė jis.
„Ji kalbėjo tokiu lėtu tempu, visą laiką šypsojosi kažkokia keista, paslaptinga šypsena“, – kalbėjo režisierius.
„Padirbęs su ja supratau, kad tai aktorė, kurią norisi filmuoti visą laiką. Norėjosi tęsti tą kūrybinę draugystę“, – tvirtino A. Puipa.
V. Kelmelytė vaidino dviejuose jo filmuose 1987 ir 1989 metais.
„Kūrybinė tremtis“
Aktorei išvykus iš Lietuvos, A. Puipa pasakojo sutikdavęs ją įvairiuose festivaliuose. Anot jo, V. Kelmelytė džiaugėsi kūrybiniu darbu Bulgarijoje.
„O paskui viskas įvyko taip, kaip įvyko. Mes kartais išgirsdavome apie jos sunkią buitį Prancūzijoje“, – pasakojo režisierius.
„Ji sužibėjo kaip kometa tuose keliuose filmuose, tikėjosi tarptautinės karjeros. O kas jos nenori? Deja, tas išvažiavimas iš Lietuvos tapo jai tokia tarsi kūrybine tremtimi“, – sakė jis.
A. Puipa pasakojo per pažįstamus išgirdęs, kad paskutiniuosius gyvenimo metus Lietuvoje gyvenusi V. Kelmelytė norėjo sugrįžti į kiną.
„Kai tą išgirdau, tikrai maniau, kad jeigu artimiausiu metu kažką darysiu, tikrai reikės kartu. Buvo svajonė dar ją kažkada pasikviesti“, – kalbėjo kino kūrėjas.
S. Balandis teigia, kad jo kolegė buvo visiškai atsidavusi darbui.
„Ji turėjo tokio, net nepasakyčiau rafinuoto, bet tokio elementaraus buitiško, netgi provinciško savitumo, kuris ginkdie nėra blogai. Jis buvo paperkantis ir pažįstamas kiekvienam mūsų, nes juk visi esame iš kaimo, nesvarbu, pirma, antra ar trečia karta nuo žagrės“, – sakė aktorius.
„Ji buvo mylima, ji bus prisimenama ir viskas. O koks jos indėlis? Mes išeiname, teatro pasirodymai iš viso nusibraukia su laiku, nes neturi didelės išliekamosios vertės, kinas gal turi kažkiek daugiau. Jokio mūsų realaus indėlio nėra, todėl net jeigu esi kažką formaliai pasiekęs, nereiškia, kad esi ypatingas. Svarbiausia, ar tu išlieki žmonių atminty. O ji liks“, – teigė S. Balandis.
Autorius Saulius Jakučionis
BNS, Lietuvos naujienų skyrius
