Savarankiškai dirbantys žmonės yra istoriškai neparankūs totalitariniams režimams: naciams, bolševikams, teokratams ir toliau pagal sąrašą. Ką galvoja Europos struktūros ir ką apie tai mąsto mūsų vietinė valdžia?
Tomas Čyvas
Jau artimiausiu metu, Lietuva privalo perkelti platformų direktyva (Direktyva (ES) 2024/2831) į savo teisę. Ar tai tiesa ir kada mes privalome tai įvykdyti? Taip. Direktyva (ES) 2024/2831 turi būti perkelta į nacionalinę teisę iki 2026 m. gruodžio 2 d..Tą patvirtina ir Socialinės apsaugos bei darbo ministerija (SADM), ir atsakingi Seimo komitetai.
Vyriausybei teisės aktų projektai pateikti. Kuo pagerės platformų darbuotojų padėtis priėmus minėtą teisės aktą? Pagrindiniai pokyčiai, anot SADM: lengviau nustatyti, ar asmuo faktiškai turėtų būti laikomas darbuotoju; didesnis algoritmų ir automatizuotų sprendimų skaidrumas; teisė gauti žmogaus atliekamą svarbių sprendimų peržiūrą; geresnė duomenų apsauga.
Ar minėtas teisės aktas netaps pagrindu privalomam įdarbinimui pagal darbo sutartį? „Ne. Direktyva nenustato automatinės pareigos visus platformose dirbančius asmenis įdarbinti pagal darbo sutartį. Ji numato mechanizmą, padedantį nustatyti tikrąjį darbo santykių pobūdį. Jei platforma realiai kontroliuoja ir vadovauja darbui,gali būti preziumuojami darbo santykiai, tačiau platforma galės tai ginčyti ir įrodyti priešingai,” – nurodo Ignas Algirdas Dobrovolskas – SADM atstovas spaudai.
Eksperto Vitalijaus Balkaus komentaras:
„Stebiu visą Platformų darbuotojų direktyvos istoriją nuo tos dienos, kuomet šioji dar tik buvo teikiama svarstyti europiniu lygiu. Be abejo, kaip dažniausiai su europiniais dokumentais nutinka, šie surašomi taip, kad tinka visiems ir niekam. Paprasčiau tariant, padėtis Ispanijoje ar Italijoje yra objektyviai kitokia nei, tarkime, Danijoje ar pas mus.
Europos Sąjungos narėse darbo teisė bei įstatymai, reguliuojantys savarankiškai dirbančiųjų teises, labai stipriai skiriasi ir vargu ar galima tinkamai centralizuotai reguliuoti tai, ką jau reguliuoja nacionaliniai teisės aktai, atsižvelgdami į vietos specifiką.
Tačiau tai – bendra ES „kolūkio“ problema, iškylanti nuolatos. Geriausias to pavyzdys – visokio plauko „žaliosios“ direktyvos, kuomet, pvz., lietuviui tenka statytis brangias ir mūsų sąlygomis neefektyvias šildymo sistemas, nes Briuselio ar Strasbūro sąlygomis šios tinkamos.
Tačiau kalbėkime apie pačią Platformų darbuotojų direktyvą ir jos taikymą. Neabejotinai teisės aktai, reguliuojantys platformų veiklą, turėjo atsirasti, nes objektyvi ekonominė realybė tokia, kad savarankiškai dirbantys dažnai tik per jas gali pasiekti potencialius klientus.
Ir čia savaime iškyla klausimas, kada platforma yra tarpininkas, o kada – latentinis darbdavys. Paaiškinsiu paprastai: vienu atveju platforma, imdama tarpininkavimo mokestį, niekaip neįpareigoja paslaugos tiekėjo, pvz., vairuotojo ar kurjerio, atlikti tam tikro užduočių skaičiaus, neriboja prieigos prie veiklos, jei šis veikia atsižvelgdamas pirmiausia į savo ekonominius interesus, ir taiko sankcijas tik išskirtiniais atvejais, kuomet tai būtina apsaugant klientų interesus.
Kitas atvejis – kuomet platforma reikalauja suteikti paslaugas net ir tuomet, kuomet tai nenaudinga pačiam paslaugų tiekėjui, o už nesuteiktas paslaugas baudžia. Antruoju atveju kalbėti apie partnerystę tarp platformos ir paslaugos tiekėjo sunku, ir čia yra tam tikri darbo santykių požymiai.
Pati direktyva kaip tik ir reikalauja į nacionalinę teisę perkelti nuostatas, leidžiančias identifikuoti paslėptus darbo santykius, o taip pat klausimus, susijusius su duomenų apsauga ir skaitmeninių algoritmų veikimu.
Neslėpsiu, stipriai susirūpinau, kuomet prasidėjęs direktyvos taikymo mūsų teisėje procesas atsidūrė kone radikaliausios kairiosios Gegužės 1-osios profsąjungos rankose. Pažymėtina, kad šioji profsąjunga gauna iš užsienio fondo tikslines dotacijas užsieniečių darbuotojų globai. Susiklostė labai įdomi situacija, kuomet ministerijoje aukštas pareigas einantys jos buvę (o gal esantys) nariai buvo ir rengėjai, ir valdininkai, atsakingi už tolesnį teisinį dokumento kelią. Man asmeniškai tokia situacija kelia didelę nuostabą ir klausimus dėl privačių ir viešųjų interesų derinimo.
Ir tikrai pirmieji siūlymai buvo nukreipti į tai, kad šiuo metu savarankiškai dirbantys su didele tikimybe taptų samdomais darbuotojais. Visa tai neįvertinant paprasčiausios rizikos, kad tai – tiesioginis kelias į kone priverstinį įdarbinimą įmonėse-tarpininkėse, nes akivaizdu, kad pačios platformos įdarbinimo pareigos atsikratytų nesunkiai.
Džiugu, kad į derinimo procesą įsijungė ir kitos profsąjungos bei būtent vietinius platformų darbuotojus vienijanti Kurjerių ir Vairuotojų Asociacija (KIVA), ir galutinėje redakcijoje liko pakankamai erdvės dirbantiems savarankiškai.
Iš esmės nuostatas, užtikrinančias paslaugos tiekėjo teisę veikti laisvai, vertinu teigiamai, ypač užtikrinant teisę atsisakyti teikti nuostolingas paslaugas. Teigiamai vertinu ir platformų partnerių apsaugą nuo perteklinio duomenų rinkimo bei aiškų reikalavimą užtikrinti algoritmo automatizuotų sprendimų peržiūrą gyvo platformos atstovo, jei toks sprendimas skundžiamas. Anokia paslaptis, bendravimas vien su DI jau daugeliui įgriso.
Tačiau yra ir blogoji pusė. Pirmiausia – visas paketas, susijęs su vadinamąja darbuotojų atstovų veikla. Iš esmės yra perrašomos nuostatos, susijusios su profsąjungų veikimu įmonėse, dirbančiose pagal darbo santykius. Ir nors visa tai atrodo kaip pagerinimas, tačiau tai – labai aiškios politinės grupės siekis užsitikrinti savo kontrolę. Jau ir šiandien niekas netrukdo jungtis į savo teises ginančias organizacijas, ir tai tikrai vyksta.
Yra ir daugiau paslėptų blogybių. Anokia paslaptis, kad didžiausia Lietuvos piliečių, dirbančių per platformas, problema yra legaliai, o kartais ir nebe, dirbantys migrantai. Gal pasakojimai apie kolegą, miegantį bagažinėje, yra miesto legenda, tačiau nesumokami mokesčiai, darbas su pasibaigusiu leidimu gyventi ar su padirbtais dokumentais yra objektyvi realybė.
Tačiau dokumento rengėjai, be kita ko, siūlo uždrausti platformoms rinkti duomenis apie: „… pagal kuriuos būtų galima numanyti asmens rasinę ar etninę kilmę, migracijos statusą, religinius ir filosofinius įsitikinimus, politines pažiūras, negalią, sveikatos būklę (įskaitant lėtines ligas ar žmogaus imunodeficito virusą (ŽIV), emocinę ar psichologinę būklę, narystę politinėje partijoje, profesinėje sąjungoje ar asociacijoje, lytinį gyvenimą ar seksualinę orientaciją;
Paprasčiau tariant, vietoje to, kad galutinai užtikrintų nelegalių migrantų eliminavimą iš darbo rinkos, jiems tiesiama pagalbos ranka. Taip pat keleivis, o dar blogiau – keleivė, kviesdama naktį pavėžėją, net nežinos, ką kviečia.
Ar tai bus lietuvis, ar migrantas. Tai – tiesioginė grėsmė keleivių saugumui. Na, ir nuostata apie sveikatos būklę apskritai verčia imtis už galvos.
Ar norite atsidurti viename automobilio salone su atvira tuberkuliozės forma sergančiu žmogumi? Yra ir daugiau mažesnių blogybių, kurios nežinantiems darbo specifikos būtų nesuprantamos, tad palikime jas kol kas ramybėje.
Taigi, bendrai žiūrint, kompromisinis variantas nėra blogas, tačiau norėčiau tikėti, kad Seime jis nebus priimamas aklai ir vis tik bent jau pro-migrantiškos nuostatos bus pašalintos.”
