Baigiantis bažnytiniams metams švenčiame Kristaus Visatos Valdovo (Kristas Karaliaus) iškilmę, kurios metu mąstome apie Kristaus karalystę, į kurią visi esame pašaukti.
Mišių Evangelijos skaitinys yra tiesiog dramatiškas Jėzaus pasakojimas apie paskutinį teismą amžių pabaigoje: „Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Avis jis pastatys dešinėje, ožius – kairėje“ (Mt 25, 31–33).
Žmogaus Sūnus pakvies avis – ištikimuosius žmones pas save: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!“ (Mt 25, 34); tuo tarpu ožiai išgirs skaudų Teisėjo sprendimą: „Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams!“ (Mt 25, 41).
Kristus Karalius apdovanos amžinąja laime visus, kurie, eidami šios žemės keliais, vadovavosi meile ir rūpinosi vargstančiais bei kenčiančiais žmonėmis. Karalius tars: „Aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte, buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane“ (Mt 25, 35–36). O tie, kurie mylėjo tik save ir gyveno nuodėmėse, išgirs skaudžius pasmerkimo žodžius.
Dievo žodis kviečia pasitikrinti, ar tikrai stovime po Kristaus Karaliaus vėliava, nes nuo pasirinkto gyvenimo kelio priklausys mūsų laiminga ar nelaiminga amžinybė. Dievo žodis aiškiai kalba, kad per maža tikėti į Dievą: reikia mylėti žmones ir daryti gera visiems, ypač vargstantiems.
Popiežius Pijus XI prieš šimtą metų, įvesdamas Kristaus Karaliaus šventę, enciklikoje „Quas primas“ rašė: „Kristus turi karaliauti žmogaus prote, kuris privalo tobulu paklusimu tvirtai ir pastoviai sutikti su apreikštomis tiesomis ir Kristaus mokymais; karaliauti valioje, privalančioje paklusti Dievo įstatymams; karaliauti sieloje, kuri turi, paniekinusi prigimtinius geismus, mylėti Dievą virš visko ir jo vieno laikytis; karaliauti kūne ir jo nariuose, kurie privalo kaip įrankiai tarnauti vidiniam sielos šventumui.“
Popiežius Pijus XI įvedė Bažnyčioje Kristaus Karaliaus šventę neatsitiktinai. Ši enciklika buvo atsakas į augantį sekuliarizmą ir nacionalizmą, siekiant priminti apie Kristaus valdžią ne tik dvasiniame, bet ir visuomeniniame gyvenime. 1917 m. spalio revoliucija Rusijos imperijoje, įvedusi ateistinę, komunistinę diktatūrą, paskelbė krikščionybę esant už įstatymo ribų, ir tūkstančiai dvasininkų atsidūrė atšiauriuose Solovkų lageriuose.
Dabar gi, po šimto metų, Rusija vėl vykdo baisų karą prieš krikščionišką Ukrainą. Ačiū Dievui, šis karas mūsų dar nepaliečia.
Būdami Europos Sąjungos nariais, turime labai daug laisvės, tačiau tikėjimas paliktas gyvenimo pakraščiuose. Visas dėmesys sutelktas tik į materialinį gyvenimą – pinigas pastatytas Dievo vietoje, o Kristui Karaliui vietos nepaliekama. Sekuliarizmas yra labai grėsmingas, nes kėsinasi pavergti visų žmonių širdis.

Dabartiniame mūsų gyvenime, kad neplauktumei pasroviui, bet išlaikytume tvirtą tikėjimą, reikia neeilinio apsisprendimo, ypač jauniems žmonėms, kuriems pasaulis siūlo tik pramogas ir lengvą gyvenimą. Todėl Kristaus Karaliaus iškilmė ypač brangi, nes mūsų mintis kreipia į Jėzų, savo karaliavimą pradėjusį nuo kryžiaus. Budeliai, prikalę Jėzų prie kryžiaus, pritvirtino užrašą: „Jėzus Kristus Žydų Karalius.“ Šis pasityčiojimui skirtas užrašas tapo vėliava, po kuria būrėsi ir buriasi ištikimiausi Jėzaus draugai – tarp jų ir mes esame.
Švęsdami Kristaus Karaliaus iškilmę, sąžiningai pasitikrinkime, ar ištikimai stovime po šio Karaliaus vėliava, ar tai liudija kasdienis mūsų gyvenimas. Tepadeda Dievas mums visiems išsaugoti visišką ištikimybę Kristui Karaliui.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius




























