Jėzus viename palyginime Dangaus karalystę pavaizdavo kaip karaliaus sūnaus vestuvių puotą, į kurią buvo pakviesti karaliui svarbūs žmonės. Tačiau net į pakartotinį kvietimą žmonės neatsiliepė, nes jiems rūpėjo tik darbai ir verslai.
Tuomet karalius paliepė tarnams eiti į kryžkeles ir kviesti į vestuves visus žmones. Pakviestieji pasistengė tinkamai apsirengti, bet vienas iš jų buvo be vestuvių drabužio, todėl karalius paliepė jį išmesti: „Suriškite jam rankas ir kojas ir išmeskite jį laukan į tamsybes. Ten bus verksmas ir dantų griežimas“ (Mt 22, 13).
Šis palyginimas yra skirtas ir mums, nes esame tie Dievo pakviestieji. Dievas kviečia visus žmones į savo artumą ir už ištikimybę žada palaimintą gyvenimą amžinybėje, kur būsime apsupti begalinės Dievo meilės.
Krikšto metu mes tampame mylimais Dievo vaikais – baltas krikšto drabužėlis vaizduoja tą vestuvių drabužį, apie kurį Jėzus kalbėjo savo palyginime.
Kas laukia mūsų amžinybėje, jei išsaugosime savo „vestuvių drabužį“, labai vaizdingai kalba pranašas Izaijas: „Galybių Viešpats surengs šiame kalne visoms tautoms puotą. Jis visiems laikams sunaikins mirtį. Viešpats Dievas nušluostys ašaras nuo visų veidų.<…> Džiūgaukime, linksminkimės, kad jis mus išganė!“ (Iz 25, 6.8–9).
Kas yra tas „vestuvių drabužis“, kurį privalome išsaugoti? Tai pašvenčiamoji Dievo malonė – gyvenimas meilės vienybėje su Dievu. Nuo Dievo mus gali atskirti tik nuodėmė, kai jo meilę iškeičiame į netvarkingą kūrinių meilę. Mažos nuodėmės tą „vestuvių drabužį“ tik sutepa, bet jei sąmoningai sunkiai nusidedame, tuomet šis drabužis suplėšomas. Sunki nuodėmė yra pati didžiausia nelaimė, kuri gali ištikti žmogų, nes jei tokios būklės mirtų, jis būtų amžinai atskirtas nuo Dievo. Tą būseną vadiname pragaru, kuriame nėra meilės.
Tačiau be galo mus mylintis Dievo Sūnus Jėzus Kristus už žmonių nuodėmes mirė ant kryžiaus. Apaštalas Paulius tai vaizdingai išreiškia Laiške kolosiečiams: „Jis ištrynė mus kaltinantį skolos raštą ir panaikino jį prismeigdamas prie kryžiaus“ (Kol 2, 14).
Apaštalas Jonas pasakoja apie Jėzaus pasirodymą savo mokiniams po prisikėlimo ir jiems suteiktą galią atleisti nuodėmes. Jėzus kalbėjo: „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu.“ Tai pasakęs, Jis kvėpė į juos ir tarė: „Priimkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“ (Jn 20, 21–23). Jėzaus suteikta galia atleisti nuodėmes mes pasinaudojame eidami išpažinties – priimdami Atgailos sakramentą. Kai išpažįstame savo nuodėmes ir jas apgailime, kunigas Dievo vardu ištaria: „Aš tave išrišu iš tavo nuodėmių, vardan Dievo – Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“ Po gerai atliktos išpažinties mūsų siela tampa tokia tyra, kaip po krikšto.
Atgailos sakramentas yra labai brangi Dievo dovana, už kurią sumokėta Jėzaus mirties ant kryžiaus kaina. Mums belieka tik gerai šia dovana pasinaudoti. Žmonės, priklausantys Katalikų Bažnyčiai, yra įpareigoti bent kartą per metus atlikti išpažintį ir priimti Eucharistiją.
Tačiau norint išsaugoti meilės ryšį su Dievu šitokio įpareigojimo per maža – sąmoningi katalikai išpažintimi dažnai pasinaudoja. Patariama atlikti išpažintį kas mėnesį, o Eucharistiją priimti kiekvieną kartą, kai dalyvaujame švenčiamose Mišiose. Esu be galo dėkingas vienam kunigui, kuris vaikystės metais patarė man eiti išpažinties kas dvi savaites ir dažnai priimti Eucharistinį Jėzų. Ši praktika buvo tvirtas pagrindas, ant kurio stačiau visą savo gyvenimo ateitį.
Tepadeda Dievas visiems išsaugoti gražų savo „vestuvių drabužį“, pasinaudojant Atgailos sakramentu ir Eucharistija.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
