Trisdešimt antrąjį eilinį metų sekmadienį yra minima Laterano bazilikos pašventinimo iškilmė. Ši Romoje esanti bazilika vadinama visų pasaulio bažnyčių motina ne tik dėl savo senumo, bet ir dėl to, kad yra popiežiaus katedra. Jos fasade puikuojasi užrašas: „Švenčiausia Laterano bažnyčia, visų (Romos) miesto ir pasaulio bažnyčių motina ir galva.” Laterano bazilika bėgant amžiams labai nukentėjo nuo gaisrų, žemės drebėjimų ir vandalų niokojimo, bet vis buvo atstatoma; šioje bazilikoje vyko penki ekumeniniai Bažnyčios susirinkimai.
Evangelijoje pasakojama apie kitą brangią šventovę Jeruzalėje. Žydai labai brangino Jeruzalės šventyklą ir ja didžiavosi. Tai buvo jų susitikimo su Dievu vieta. Jeruzalės šventykla buvo ašis, aplink kurią sukosi ne tik religinis, bet ir visuomeninis bei politinis gyvenimas. Ši šventykla kelis kartus buvo sugriauta ir vėl atstatyta. Jėzaus laikais Jeruzalės šventyklą atstatė karalius Erodas, o Jėzus išpranašavo jos sugriovimą, ir po kelių dešimtmečių tai įvykdė romėnai.
Jėzus daug kartų lankėsi šioje šventykloje. Jis brangino ją, ir jį žeidė čia vykstanti prekyba, todėl išvarė prekiautojus, kad neniekintų Dievui skirtos vietos: „Susukęs iš virvučių rimbą, jis išvijo visus juos iš šventyklos, išvarė avis ir jaučius, išbarstė keitėjų pinigus, išvartė jų stalus. Karvelių pardavėjams jis pasakė: „Pasiimkite savo paukščius ir iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų!” (Jn 2, 15–16).
Laterano bazilikos minėjimas yra proga pamąstyti apie svarbiausią Dievo šventovę, kuria yra kiekvieno pakrikštytojo širdis. Apaštalas Paulius Laiške Korinto krikščionims rašė: „Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventovė ir jumyse gyvena Dievo Dvasia? <…> Dievo šventovė šventa, ir toji šventovė – tai jūs!”(1 Kor 3,16–17).
Krikšto metu mes tampame gyvąja šventove, kurioje Dievas gyvena. Šią šventovę turime branginti labiau už pačias didingiausias šventoves šioje žemėje.
Ką turime daryti? Visų pirma, neleisti, kad mumyse esanti Dievo šventovė būtų kokiu nors būdu išniekinta, o tai padarome, kai sąmoningai sunkiai nusikalstame. Todėl labai svarbus mūsų nusistatymas vengti bet kokios, ypač sunkios, nuodėmės. Kovojant už dvasinės šventyklos grožį labai svarbus yra kasdienis sąžinės patikrinimas, pakankamai dažnas susitaikymas su Dievu atliekant išpažintį ir kasdienė malda. Jei kasdien per vakarinę maldą peržvelgiame praėjusią dieną ir už padarytas nuodėmes atsiprašome Dievą, tikėtina, kad mūsų širdyje esanti Dievo šventovė išliks tvirta ir graži.
Gyvendami pasaulyje, esame stipriai gundomi blogiui ir tuo pačiu suteršti dvasinę Dievo šventovę. Kovojant su šiais gundymais labai svarbios ne tik mūsų pastangos, bet ir Dievo globa, kurios turime prašyti kasdienėje savo maldoje. Laimi tas, kuris gerai meldžiasi, ir pralaimi, kuris maldą apleidžia.
Žmonės savo pastatytas šventoves puošia paveikslais, kitais meno dirbiniais ir gyvomis gėlėmis. Panašiai turime puošti ir Dievo šventovę savo širdyje; tai atliekame praktikuodami dorybes: tikėjimą, viltį ir meilę. Šios dorybės yra tarsi gražiausi ant Dievo altoriaus padėti gėlių žiedai.
Saugant gyvąją Dievo šventovę šalia pagrindinių dorybių labai svarbu praktikuoti nuolankumą, nes ši dorybė leidžia Dievui galingai veikti mūsų gyvenime. Kai visiškai pasitikime ne savimi, bet Dievu, kai leidžiame Dievui veikti mūsų gyvenime, tuomet laimėjimas užtikrintas.
Dievo žodis kviečia pasitikrinti, ar buvome dėmesingi saugodami ir puošdami savo dvasinę šventovę. Melsdamiesi paprašykime Dievo pagalbos, nes be jos mes tikrai nepajėgsime įvykdyti savo pasiryžimo.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
