Pajamų praraja tampa vis opesne problema ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos Sąjungos šalyse. Darbingo amžiaus žmonės iš regionų bėga ir kuriasi Vilniuje, Kaune ar kituose šalies didmiesčiuose tam, kad galėtų uždirbti gerokai didesnius atlyginimus, dirbti kvalifikuotus darbus ar kaip pridera išsivysčiusių bendrijos šalių piliečiams – galėti registruotis vizitui pas gydytoją nevažiuojant į kitą miestą.
Stagnuojanti Lietuvos regioninė politika
Tai, kad šalies regioninė politika turi būti koreguojama, iliustruoja Vilniaus situacija: didžioji dalis gyventojų čia atvykę iš įvairių Lietuvos kampelių. Sausakimša sostinė kiekvieną rytą skendi automobilių kamščiuose ir smoge, tėvams vis dar sunku gauti vietą vaikams darželiuose. Sparčiai išsiplėtusiose sostinės apylinkėse trūksta infrastruktūros – nėra šaligatvių, gatvių apšvietimo ar platesnių kelių, kur automobiliai galėtų prasilenkti. Negana to, smarkiai padidėjusios būsto ir nekilnojamo turto nuomos kainos sostinėje, Kaune ar Klaipėdoje, verčia jaunas šeimas apsigyventi drauge su tėvais dėl ribotų finansinių galimybių, šalyje esant net 22,9 proc. metinei infliacijai. Būsto pirkimo – pardavimo vidutinės kainos pernai Vilniaus miesto savivaldybėje sudarė daugiau nei 149 tūkst. eurų, Kaune viršijo 121 tūkst. eurų sumą, Klaipėdoje – 132 tūkst. eurų. Tos pačios būsto pirkimo – pardavimo vidutinės kainos Alytaus miesto savivaldybėje siekė 90 tūkst. eurų, o Panevėžyje – 99 tūkst. eurų. Nors būstai regionuose pigesni nei sostinėje, todėl gali būti labiau įperkami, apsigyvenus regioninėje vietovėje gerokai sudėtingiau rasti darbą.
Maža to, mėnesinio darbo užmokesčio skirtumai Vilniaus apskrityje ir likusiose šalies vietovėse yra itin ryškūs. Jei gyvenantis Vilniaus apskrityje žmogus šių metų III-jį ketvirtį vidutiniškai per mėnesį uždirbo prieš mokesčius 1984 eurų, tai uteniškio atlygis buvo 565 eurais mažesnis ir sudarė 1419 eurų. Lyg to būtų maža, bedarbių gretos šių metų spalio mėnesį Lietuvos apskrityse paaugo lyginant su rugsėju. Klaipėdos apskrityje spalio mėnesį viso buvo 13785 bedarbiai – 349 žmonėmis daugiau nei prieš tai buvusį mėnesį. Vidurio ir vakarų Lietuvos regione spalį viso turėta 100647 registruotų bedarbių, o tai 1754 bedarbiais daugiau nei rugsėjį. Žiūrint į visos Lietuvos nedarbo statistinius rodiklius, galima pastebėti, kad nedarbas šalyje pradėjo augti. Jei II-ąjį šių metų ketvirtį nedarbo lygis buvo 5,2 proc., tai III-ąjį ketvirtį jis pasiekė 5,7 proc.
Apmaudu, kad žmonės kraustosi iš regioninių vietovių į Vilnių arba pasirenka emigraciją į užsienio šalis. Gyventojų skaičius skirtingose šalies apskrityse mažėja kasmet, nepaisant to, kad Vyriausybė turi Regionų plėtros programą ir Europos Sąjunga per daugiau nei dešimtmetį regionų ekonomikos vystymuisi yra skyrusi milijardus eurų.
Šiemet Telšių apskrityje esančiuose miestuose ir kaimuose gyvenančių žmonių skaičius išankstiniais Statistikos departamento duomenimis turėtų sumažėti 1263 gyventojais, jei lygintume tą patį rodiklį su pernai metais. Panevėžio apskritis šiemet turėtų prarasti 2512 gyventojų. Ar Lietuva daro pakankamai, kad sumažintų ekonominio išsivystymo netolygumus? Ar netapsime tik kelių miestų valstybe, jei nespręsime investicijų pritraukimo, švietimo ir sveikatos paslaugų problemų regionuose?
Likusių Europos Sąjungos investicijų regionams panaudojimas
Tam, kad regionai savo išsivystymu susilygintų su didžiaisiais šalies miestais ir būtų patrauklūs gyvenimui, Europos Sąjunga šalims narėms skiria finansinę paramą iš Europos regioninės plėtros ir Sanglaudos fondų. Europos Komisija patvirtino, kad iš viso Lietuvai pagal fondų investicijų programą 2021– 2027 metų laikotarpiui numatyta 7 mlrd. 449 tūkst. eurų suma, iš kurios Vidurio ir vakarų Lietuvai 2023 metams bus skiriama 698 mln. eurų. Papildomai iš Sanglaudos fondo ateinantiems metams numatyta skirti 212 mln. eurų, o tai yra tik šiek tiek didesnė parama už šiemet turėtą panaudoti 206 mln. eurų sumą.
Viena vertus, Europos Sąjungos fondai regioninei politikai galėtų būti dosnesni, kita vertus – tikslingas šių investicijų panaudojimas, mažinant regioninę atskirtį, leistų išsiversti ir su tokiu biudžetu. Tikslingas ir ateičiai apgalvotas Europos paramos pinigų panaudojimas būtų toks, kuris skatintų geriau apmokamų darbo vietų ir verslo įmonių kūrimąsi, leistų pritraukti aukštos kvalifikacijos darbuotojus į regionus ir pasiūlytų greitą ir modernų transporto tinklą, kuris suteiktų galimybę žmonėms, gyvenantiems regionuose, lengvai pasiekti darbo vietas ir regionų centrus.
Lietuvos ekonomikos augimas lėtėja. Rugsėjį pristatytoje Lietuvos banko ekonominėje apžvalgoje pastebima, kad antrąjį šių metų ketvirtį Lietuvos BVP (Bendrasis vidaus produktas) sumažėjo 0,5 proc. Europos Komisija linkusi atsargiau nei Lietuvos bankas vertinti Lietuvos ekonomikos augimo tendencijas ateinantiems metams. Komisija prognozuoja, kad šalies ekonomika turėtų augti 2,5 proc., tuo tarpu Lietuvos bankas mano, kad ekonomikos augimas sudarytų 3,4 proc.
Smarkiai išaugusios energetikos išteklių kainos iš dalies lėmė ir tai, kad gana reikšmingai, lyginant su šių metų I-uoju ketvirčiu, mažėjo prekių ir paslaugų eksportas. Pasak Statistikos departamento, lietuviškos kilmės prekių eksportas šių metų spalį sudarė 2,43 mlrd. – per mėnesį jis sumažėjo 4,7 proc. Besitraukiantis Lietuvos eksportas turės neigiamos įtakos šalies ekonomikai, o svarbiausia – šalies žmonėms, kurie gali tapti bedarbiais, nes gamybos įmonės nebeįstengs išsilaikyti. Maža to, dėl sumažėjusių eksporto apimčių, šalies biudžetas neteks pajamų, o tai reiškia, kad valstybė susidurs su iššūkiais finansuojant gydymo ir švietimo įstaigų veiklą.
Negana to, pasigirsta nuogąstavimų, esą Lietuva dar nėra pasiruošusi regioninių lėšų įsisavinimui, nes centrinė valdžia vėluoja patvirtinti dokumentus. Turime progą, tačiau negebame jos išnaudoti visapusiškai, kad panaudoti regionų pinigus, kurie leistų sukurti palankesnes ekonomines sąlygas čia gyvenantiems žmonėms. Efektyviai neišnaudojus likusių europinių pinigų, skirtų šalies regionų gaivinimui, rizikuojame, kad mažuose Lietuvos miesteliuose ir kaimo vietovėse ekonominė bei socialinė atskirtis tik dar labiau didės. Žmonės, gyvenantys šalies regionuose, ekonominės krizės ir milžiniškos infliacijos akivaizdoje yra labiau pažeidžiami nei didmiesčių gyventojai, kurių perkamoji galia yra ne tokia skurdi dėl didesnio darbo užmokesčio.
Valstybė žmonėms, gyvenantiems regionuose, turi suteikti galimybę pasivyti didmiesčių gyventojus. Nėra normalu, kad vidutinio darbo užmokesčio skirtumai tarp Vilniaus ir kitų Lietuvos regionų siekia net 577 eurus. Europos Parlamente nesėdime rankų sudėję – kartu su aktyviais regionų gyventojais pateikėme peticiją, kuria siekiame išsaugoti 700 mln. eurų sumą Vidurio ir Vakarų regionams iš europinių fondų.
Būtina, kad žmones iš regionų pasiektų europiniai pinigai, nes juos išnaudojant galėtume įveikti skurdo problemą, su kuria susiduria net 27,9 proc. žmonių, gyvenančių Vidurio ir Vakarų Lietuvoje. Pakaks trypčioti – imkimės darbų, kad sustabdyti regionų tuštėjimo metą!
