Nuoširdžiai noriu padėkoti už mano kandidatūros iškėlimą į Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkus. Toks bičiulių pasitikėjimas įkvepia, tad priimu šį iššūkį ir varžysiuosi dėl LSDP pirmininko pareigų. Pažadu kovoti už Jūsų ir mūsų laisvę, žmonių lygybę ir visuomenės bei valstybės solidarumą.
Tačiau, nei Mindaugas Bastys, nei bet kuris kitas bičiulis, tapęs partijos lyderiu, vienas partijos neištemps ir neišgelbės. Nes kelią permainoms grindžia tik tas lyderis, kuris atveria galimybes kitiems, o pats nebijo tiesos, kad ir kokia ji bebūtų. Permainos bus, kai nebandysime užgožti kitų bičiulių, kai mokėsime ne tik pasakyti, bet ir išklausyti bei išgirsti.
Mano brangūs bičiuliai, leiskite pasidalinti savo pamąstymais ir įžvalgomis apie LSDP vakar, šiandien ir rytoj!
Ar Jums neatrodo, kad labiausiai dabar mums trūksta geranoriško bičiulių pasitikėjimo?
Prisimenate, kokia sutarimo dvasia ir drąsa mus lydėjo lygiai prieš 16 metų? Anuomet, 2001–ųjų sausio 27–ąją, kai į vieną partiją susiliejo istorinė, progresyvi Stepono, Aloyzo ir Vytenio LSDP ir reformistinė Algirdo ir Česlovo LDDP. Visada būdavome stiprūs, kai būdavome kartu. Semkimės solidarios stiprybės iš socialdemokratinės praeities, suvokdami dabartį, bet plačiai žvelgdami į ateitį.
Šiandien gyvename politinių partijų supanašėjimo epochoje. Dažnai kyla klausimas, kuo mes, socialdemokratai, skiriamės nuo kitų politinių jėgų?
Skiriamės, visų pirma, požiūriu į žmogų! Į kiekvieną žmogų, nes mums – lygūs visi. Ir nėra lygesnių už kitus. Kiekvieną žmogų vertiname, kiekvienas – svarbus visuomenės narys. Mes nemoralizuojame ir nenurodinėjame, kaip jam gyventi. Mes jam padedame atsitiesti, kai jam sunku, sudarome sąlygas būti naudingu visuomenės nariu. Esame humanistinė partija, kuri pragmatinius tikslus derina su aukštesniais ir tvariais tikslais. Siekiame aplinkos ir visuomenės harmonijos bei gyvenimo kokybės proveržio. Gaila, bet atrodo, kad šiandienos LSDP veiksmuose šie užmojai nunyko.
Sutikite, LSDP negali būti dar viena dešinioji partija. LSDP turi būti politinio spektro kairėje ar bent centro kairėje. Ji negali išsižadėti savo istorinių vertybių ir krypčių, bet privalo jausti ir laiko dvasios pulsą.
„Augant kapitalizmui lobsta tik didžturčių saujelė, darbininkams gi lieka nuskriaudimas ir vargas“, – skelbė 1896 pirmoji mūsų partijos programa. Bet ar ne tą patį tenka konstatuoti, praėjus daugiau nei šimtui dvidešimčiai metų?
Išties, kartais atrodo, kad augančios ekonomikos vaisiais dalinasi tik galingoji, ištekliais ir galia disponuojanti mažuma. O kiekvieną dieną išlikimo kovas patirianti dauguma tyliai nyksta akyse. Kodėl? Nes įtikėjome, kad kiekvienas už save, kad visuomenės nėra, kad viską reguliuoja kažkieno nematoma ranka, kad geriausias šeimininkas ne demokratinė valstybė, o autokratinis šeimininkas. Nes gerai taip, kaip yra?
Gana deklaratyvaus teisingumo. Metas imtis teisingesnio perskirstymo? Juk be to negalėsime išlaikyti laisvės, sudaryti lygių galimybių visiems bei siekti visuomeninės harmonijos bei solidarumo.
LSDP šiandien turi suprasti, kad jos rinkėjas nebėra tik darbininkas. Šiandien juo yra ir samdomą darbą mieste ar kaime, tiek privačiame, tiek ir viešajame sektoriuje dirbantis žmogus, tiek amatininkas, tiek smulkusis verslininkus ar žemdirbys, tiek ir bedarbis ar vaikus namuose auginanti vieniša mama. Mes esame tie, kurie atstovauja žmones, neturinčius galimybių pasisamdyti talentingų lobistų ar „įtikinėtojų“. Jei mes norime stiprios viduriniosios klasės ir norime, kad ji augtų, turime imtis jiems atstovauti. Ir imtis to dabar.
Nes Lietuvai ir jos žmonėms reikia: teisingesnės ir solidaresnės mokesčių sistemos, padedančios, bet ne orumą žeminančios socialinės politikos, jautrios, bet lanksčios valstybės žmogui, padedančios kurti mūsų visų europinėje Lietuvoje, valstybės, kurioje gera auginti vaikus, oriai senti, kurioje gera būti!
Todėl dar turime daug ko išmokti ir skatinti tą daryti kitus.
Pradėkime vertinti žmogaus darbą ir jo pasirinkimą, skatinkime aukštesnę darbo santykių kultūrą ir nepamirškime, kad be darbo žmogus turi dar ir kitokių poreikių. Tik taip galime tapti klestinčios ir kuriančios gerovės šalimi – tikra Šiaurės šalių šeimos nare.
Pastaruoju metu daug kritikuojame neefektyvią mūsų partijos komunikaciją. Išties, ji tobulintina. Bet ar galėjome sėkmingai komunikuoti nepriimdami sprendimų? Be to, LSDP komunikacijoje nebuvo siekiama grįžtamojo ryšio ir demokratiško informacijos prieinamumo. Tokio, kad kiekvienas partijos bičiulis žinotų apie priimamus sprendimus, o partijos vadovybė girdėtų ir žinotų bičiulių nuotaikas.
Turime pagalvoti ir apie partijos atvirumą. Siekime bendradarbiavimo, neužsidarykime. Bendradarbiaukime su nevyriausybinėmis organizacijomis, intelektualais, mokslininkais ar mums artimais viešosios politikos institutais. Ir ypač su profesinėmis sąjungomis. Nors tiltai ir braška, bet sutvirtinkime juos, skatinkime jų kūrimąsi ir spartesnę raidą.
Šiandien Lietuvos politinės partijos, atrodo, vaikosi savotiško jaunystės kulto. Neužkibkime ant madingo jauko. Lengva supriešinti jaunimą su vyresniais bičiuliais ir suardyti pasitikėjimo saitus. Juk mes, socialdemokratai, esame už įvairove, taigi ir už kartų dialogą. LSDP turi derėti jaunatviškas veržlumas, kūryba ir maksimalizmas su vyresniųjų bičiulių nuosaikumu, patirtimi bei išmintimi. Neturime pamiršti, kad pasisakome ir už lyčių lygybę. Mūsų gretose yra ir įvairų gyvenimo būdą pasirinkusių žmonių, kurių pasirinkimą turime gerbti ir pripažinti, bet jokiu būdu neteisti.
Greičiausiai, prireiks ir struktūrinių partijos pokyčių, statuto pakeitimo. Partija turi būti gyvybinga, bet tam reikia demokratiškų santykių skyriuose ir poskyriuose, be šefų ir komandų nuleidimo „iš viršaus“. Tačiau tai neturi reikšti atskirų LSDP skyrių noro būti naujais konservatoriais ar liberalais. Kaip ir nereiškia, kad skyriai turi virti savose sultyse ir bijodami konkurencijos, neįsileisti naujų vėjų ir veidų. Priešingai, turime pritraukti naujus žmones, bet su sąlyga, jei jiems artimos socialdemokratų idėjos.
Galų gale, turime būti partija, kuri laikosi programinių nuostatų, o jos nariai – socialdemokratinės etikos. Todėl verta diskutuoti apie kiekvieno partijos nario prisiimamą atsakomybę bei socialdemokratinės etikos kodeksą?
Nors turime skirtingus požiūrius ir matome skirtingus problemų sprendimo būdus, nepamirškime, kuo mes esame ir kaip vadinasi mūsų, gilais valstybingumo ir demokratijos tradicijas puoselėjanti, partija.
Vardan tos, socialdemokratinės, Lietuvos!!!
