Po Rusijos prezidento Vladimiro Putino dviejų dienų valstybinio vizito Kinijos Liaudies Respublikoje (KLR), Maskvos vertybinių popierių biržoje smarkiai nukrito „Gazprom“ akcijų kaina. Tai jo penktoji ir nesėkminga kelionė nuo karo pradžios bei per ketvirtį amžiaus jo valdymo.
John C. K. Daly (Eurasia Daily Monitor)
Putinas vėl nesugebėjo pasiekti pažangos statant dujotiekį „Power of Siberia 2“, kuris turėtų transportuoti dujas iš Rusijos Jamalo pusiasalio į šiaurės rytinę KLR dalį, naudojant dujų telkinius, iš kurių anksčiau per „Nord Stream 1“ buvo aprūpinama Europa.
Tą dieną, kai Putinas išvyko iš KLR, paaiškėjus, kad jis nepasiekė jokios pažangos dėl „Power of Siberia 2“, „Gazprom“ vertybiniai popieriai nukrito 3,5 proc. iki 119,06 rublių (1,16 JAV dolerio) už akciją, o tai lėmė 100 mlrd. rublių (1,39 mlrd. JAV dolerių) nuostolį.
„TMK“, įmonė, pasirinkta tiekti didelio skersmens vamzdžius dujotiekiui, patyrė 6 proc. vertybinių popierių vertės kritimą.
Rusija pradėjo svarstyti galimybę tiekti gamtines dujas į KLR „vakarietišku maršrutu“ maždaug prieš 20 metų, gerokai prieš 2014 m. pasirašant sutartį dėl „Power of Siberia 1“ projekto.
Kinija Rusijos kodėl negelbėja?
Vakarų sankcijos, įvestos po 2014 m. Rusijos invazijos į Krymą, paskatino Kremlių aktyviau siekti bendradarbiavimo su Kinijos Liaudies Respublika, įskaitant susitarimo dėl „Power of Siberia 1“ pasirašymą; šis dujotiekis pradėjo veikti 2019 m.
Tačiau „Power of Siberia 1“ pajėgumai nepakankami, kad pakeistų „Nord Stream 1“, kurį „Gazprom“ uždarė 2022 m. po Putino pradėtos visapusiškos invazijos į Ukrainą. „Power of Siberia 2“ dujotiekio ilgis nuo jo pradžios taško Jamalo pusiasalyje už Poliarinio rato iki galutinės stoties Kinijos rytinės pakrantės metropoliniuose regionuose siektų daugiau nei 2 485 mylių.
Rusijos teritorijoje esanti dujotiekio atkarpa yra 1 491 mylių ilgio, kerta Sibiro taigą, o vėliau driekiasi beveik 621 mylių per Mongolijos stepes.
Kinijos atsisakymas pritarti dujotiekio projektui yra sudėtingas, neišspręstas geopolitinių, rinkos ir kainodaros klausimų mazgas.
Pasaulinė dujų rinka yra gana nepastovi, nes, skirtingai nei naftos atveju, čia nėra tokios organizacijos kaip Naftą eksportuojančių šalių organizacija+ (OPEC+), kuri stabilizuotų kainas. Todėl kainos svyruoja reaguodamos į naujienas, ypač susijusias su geopolitika, o tai lemia labai skirtingas regionines sąnaudas.
Dujos Azijoje visada buvo brangios, nes čia trūksta dujotiekių tinklų, todėl vienintelis tiekimo būdas yra suskystintų gamtinių dujų (SGD) gabenimas jūra – kurio sąnaudos yra didesnės nei dujotiekių dėl logistikos ir regazifikacijos išlaidų.
Europos rinka buvo prisotinta palyginti pigaus dujotiekio dujų iš Rusijos iki 2022 m. vasario mėn., kai Putinas pradėjo visapusišką invaziją į Ukrainą, o tai sukėlė vis griežtesnes sankcijas ir kitus sutrikimus, dėl kurių Europos pardavimai vis labiau mažėjo. Europa ruošiasi 2027 m. visiškai atsisakyti rusiškų dujų, o tai dar labiau skatina „Gazprom“ siekti didesnių pardavimų Kinijos Liaudies Respublikai.
Putinas į Kiniją išvyko su 39 narių delegacija, kurią sudarė penki vicepremjerai ir ministrai – tarp jų buvo ir „Gazprom“ vadovas Aleksejus Milleris.
Būdamas Pekine, jis kalbėjo apie „begalines“ Rusijos bendradarbiavimo su Kinija perspektyvas ir kartu su Kinijos generaliniu sekretoriumi Xi Jinpingu pasirašė „deklaraciją dėl daugiapolio pasaulio kūrimo“, tačiau vis dėlto nepavyko užsitikrinti naujų didelių sutarčių.
Nė vienas iš 40 vizito metu pasirašytų dokumentų nebuvo susijęs su bendradarbiavimu naftos ir dujų srityje, o apie projektą „Power of Siberia 2“ nebuvo nė žodžio, nepaisant daugiau nei dešimtmetį trukusių derybų. Naujas dujotiekis, kurio metinis pralaidumas siekia 50 mlrd. kubinių metrų (bcm), „Gazprom“ yra labai reikalingas dabar, kai bendrovė prarado Europos rinką.
Putinas tikriausiai tikėjosi, kad dėl Irano konflikto kilęs chaosas pasaulio energetikos rinkose privers Kiniją būti lankstesnę derybose dėl „Power of Siberia 2“ dujų kainų, nes trečdalis Kinijos naftos ir 25 proc. jos dujų importo keliauja per Ormuzo sąsiaurį, kuris nuo karo pradžios yra beveik uždarytas.
Kataras, vienas iš didžiausių suskystintų gamtinių dujų (SGD) gamintojų, patyrė didelių infrastruktūros nuostolių, o Hormuzo sąsiaurio uždarymas sukėlė dujų trūkumą ir kainų šuolį tiek Azijoje, tiek Europoje. Vis dėlto Kinija mieliau pasikliautų rusiškomis dujomis nei SGD iš Jungtinių Valstijų ar Australijos.
Pagrindinė kliūtis derybose tarp Rusijos ir Kinijos dėl projekto „Power of Siberia 2“ yra dujų kaina. Kinijos valstybinė įmonė „China National Petroleum Corporation“ (CNPC) pareikalavo, kad „Power of Siberia 2“ dujų kainos būtų sumažintos iki lygio, artimo Rusijos vidaus kainai, t. y. maždaug 50 JAV dolerių už tūkstantį kubinių metrų (tcm), penkis kartus mažesnį nei Kinija šiuo metu moka už „Power of Siberia 1“ dujas (258 JAV dolerių už tcm) ir 8,5 karto mažesnį nei „Gazprom“ kainos kitiems „tolimos užsienio rinkos“ klientams (420 JAV dolerių už tcm).
„Gazprom“ teigė, kad planuojama tiekimo sutartis sudaroma 30 metų laikotarpiui. Tačiau šiuo metu neaišku, ar Kinija sutiks pirkti visą metinį dujų kiekį, kurį gali perduoti dujotiekis.
Rusija reikalauja fiksuotų kiekių – vadinamojo „imk arba mokėk“ principo – siekdama užsitikrinti ilgalaikes ir stabilias pajamas. Kinija, priešingai, siekia lanksčių sąlygų tuo atveju, jei sumažėtų vidaus dujų paklausa arba atsirastų pigesnių alternatyvų.
2018–2019 m. piko metu „Gazprom“ tiekimas į Europą siekė 175–180 bcm. Daugiau nei 80 procentų „Gazprom“ tarptautinių pardavimų teko Europai – pelningiausiai rinkai. Pagal dabartinius planus didinti tiekimą per du esamus dujotiekius į Kiniją – „Power of Siberia 1“ ir Tolimųjų Rytų maršrutą – „Gazprom“ pakeis tik mažiau nei trečdalį to, ką parduodavo Europai, „kuri ketina visiškai atsisakyti rusiškų dujų nuo 2028 m. pradžios“.
Remiantis Kinijos muitinės duomenimis, dvišalė prekyba tarp Kinijos ir Rusijos 2025 m. siekė 228 mlrd. JAV dolerių, o tai yra 6,9 proc. mažiau nei 2024 m. V. Putinas pripažino šį sumažėjimą, tačiau pažymėjo, kad dvišalė prekyba jau trejus metus „žymiai“ viršijo 200 mlrd. JAV dolerių ribą.
Be energetikos prekybos, Rusija šiuo metu per Kiniją importuoja daugiau nei 90 proc. sankcijomis apribotų technologijų – tai yra daugiau nei 2025 m., kai šis rodiklis siekė apie 80 proc., kaip teigia Europos pareigūnai. Nepaisant to, kad galutinis susitarimas dar nepasiektas, 2025 m. rugsėjį „Gazprom“ pasirašė privalomą memorandumą su CNPC dėl dujotiekių „Power of Siberia 2“ ir „Soyuz Vostok“ („Sąjungos Rytus“) statybos per Mongoliją.
Pasak M. Millerio, šis projektas galėtų tapti didžiausiu ir kapitalo požiūriu intensyviausiu projektu pasaulinėje dujų pramonėje, kurio sąnaudos, kaip apskaičiuota, sieks 13,6 mlrd. JAV dolerių. V. Putinas sakė: „Atsižvelgiant į krizę Artimuosiuose Rytuose, Rusija vis dar išlieka patikimu išteklių tiekėju, o Kinija – atsakingu šių išteklių vartotoju.“
Sunku prognozuoti artimiausio laikotarpio dujų paklausą Kinijos Liaudies Respublikoje, nes šalis vykdo prieštaringą politiką dėl angliavandenilių vaidmens jos kuro ir energijos struktūroje.
KLR vis dar naudoja didelius anglies kiekius, kurie sudaro daugiau nei 50 procentų šalies energijos poreikių, net ir tuo metu, kai ji aktyviai plėtoja atsinaujinančius energijos šaltinius.
Rusija jau dabar yra didžiausia dujų tiekėja Kinijai. 2025 m. pabaigoje Rusija tiekė apie 27 proc. Kinijos dujų importo dujotiekiais ir 21 proc. suskystintų gamtinių dujų (SGD) importo.
Kalbant apie smarkiai didėjantį Rusijos dujų importą, Kinija laikosi atsargaus požiūrio į energijos tiekimo šaltinių diversifikavimą, o kai kurie stebėtojai tai vertina kaip nerašytą taisyklę, kad nė vienas tiekėjas neturėtų sudaryti daugiau nei 20 proc. energijos importo.
Rusija taip pat susiduria su didėjančia Centrinės Azijos konkurencija Kinijos energetikos rinkoje. Kinija, toliau diversifikuodama savo energijos išteklius, svarsto galimybę padidinti dujų importą iš Turkmėnistano dujotiekiu nuo dabartinių 40 bcm per metus iki 65 bcm per metus.
Kinija investuoja į didžiulio Turkmėnistano Galkynyšo telkinio plėtrą, kuris galėtų papildomai suteikti 10 bcm.
Rusija tebėra optimistiškai nusiteikusi dėl savo energetinės ateities su Kinijos Liaudies Respublika, kuri kasmet per dujotiekį „Power of Siberia 1“ perka 38 bcm rusiškų dujų – tai sudaro pusę „Gazprom“ eksporto į „tolimą užsienį“.
Nepaisant kainodaros problemų ir geopolitinių susirūpinimų, Kremlius tikisi iki 2030 m. padidinti tiekimą Kinijos Liaudies Respublikai 47 procentais – iki 56 bcm.
Rusijos Federacijos vyriausybei pavaldaus Finansų universiteto profesorius ir Nacionalinio energetinio saugumo fondo ekspertas Igoris Juškovas taip pat optimistiškai vertina dujotiekio „Power of Siberia-2“ ateitį ir komentuoja:
Nėra reikalo investuoti pinigų į telkinių plėtrą – jie jau egzistuoja, ir jų atsargų pakanka. Tai yra tie telkiniai, iš kurių dujos anksčiau buvo tiekiamos į Europą, o dabar bus tiekiamos į Kiniją… Mes nesusiduriame su išteklių bazės problema – mums tiesiog reikia nutiesti dujotiekį.
Rusijos ekspertų pasitikėjimas „Power Siberia 2“ ateitimi sustiprėjo po konflikto su Iranu, kuris, jų nuomone, privers Kiniją pajusti realią energijos trūkumo grėsmę.
Šie analitikai pabrėžė, kad pagrindinis Rusijos dujų privalumas yra sausumos dujotiekio patikimumas – jame nėra pertraukimų ar blokadų galimybės, kaip jūriniuose transportavimo maršrutuose, kuriuos užblokavo Hormuzo sąsiauris.
„Power of Siberia 2“ iš dalies išspręstų „Gazprom“ finansines problemas, kurias sukėlė pelningos Europos rinkos praradimas po sankcijų, įvestų po visapusiško įsiveržimo į Ukrainą. Tačiau tokio masto projektui reikėtų didelių investicijų, kurių vertė, kaip apskaičiuota, viršija 10 mlrd.
JAV dolerių, o tai viršija „Gazprom“ išteklius. Net ir užsitikrinus finansavimą, „Power of Siberia 2“ dujotiekio statyba užtruktų ketverius–penkerius metus.
Jei dujotiekis „Power of Siberia 2“ būtų nutiestas, Rusijos dujų tiekimas į Kiniją padidėtų iki 100 bcm per metus – tai sudarytų apie du trečdalius to kiekio, kurį Rusija parduodavo Europai prieš Kremliui pradedant visapusišką invaziją į Ukrainą, ir suteiktų „Gazprom“ taip reikalingą gelbėjimo ratą.
Tačiau „Gazprom“ vadovai tikriausiai nerimauja, kad Rusijos galimybė nutiesti „Power of Siberia 2“ dujotiekį gali išnykti, jei Kinijos atsinaujinančiosios energijos gamyba taps pakankamai efektyvi, kad nauji dujų šaltiniai Pekinui taptų mažiau svarbūs.
Nepaisant to, faktas lieka faktu – per pastaruosius ketverius metus „Gazprom“ pelningos pardavimo užsienyje galimybės sumažėjo ir vargu ar kada nors visiškai atsigaus.
Politiko, diplomato dirbusio Kinijoje, Mindaugo Kuklieriaus komentaras. Kalbina žurnalistas Tomas Čyvas.
Tomas Čyvas: Ar galima sutikti su „Eurasia Daily Monitor“ analitiko mintimis, kad Putinas savo vizito metu Kinijoje nepasiekė to, ko tikėjosi ir ko norėjo?
Mindaugas Kuklierius: Vienareikšmiškai taip. (…) Kinijai šiuo metu skubėti nėra jokios būtinybės. Jie turi alternatyvų, todėl gali diktuoti sąlygas.
Tomas Čyvas: O kas skatina Putiną tikėti, kad jam vis dėlto pavyks išsiderėti kažką naudingo?
Mindaugas Kuklierius: Blogiausiu atveju kinai tiesiog nusipirks dujas ar kitus energetinius išteklius iš kitų tiekėjų. Jie nėra priklausomi tik nuo Rusijos.
Tomas Čyvas: Dabar daug kalbama apie elektromobilius, kiriais kinai užtvindė ne tik Rusiją, bet ur Vidurio Aziją.. . Ar tiesa, kad dideliame karštyje jie dažniau užsidega?
Mindaugas Kuklierius: Tai labai priklauso nuo gamintojo ir standartų. Kinijoje vieni standartai, Europoje – kiti. Rusijoje taip pat taikomi kitokie reikalavimai, todėl negalima visų elektromobilių vertinti vienodai.
Tomas Čyvas: Ar buvo galimybė, kad tokia gamykla būtų atsiradusi Lietuvoje?
Mindaugas Kuklierius: Konkrečiai dėl elektromobilių gamyklos projektų negirdėjau. Buvo kitų sričių – logistika, maisto pramonė ir t.t. Dėl Lietuvos politikų, visų pirma konservatorių, sprendimų. Jei nebūtų sugriautas Saulės traukinys, kurį prezentavo Dalia Grybauskaitė, būtų kitaip. Čia jau klausimai konservatoriams, kurie šį projektą ir sugriovė.
Susijęs straipsnis:
Žalimas toliau ragina kovoti su Kinija
