Kartais Lietuva atrodo kaip valstybė. O kartais – kaip milžiniškas posovietinis rūsys, kuriame trisdešimt metų visi kažką „laikinai“ pasidėjo, po to, kai pavogė, ir po to apsimetė nebeatmeną.
Tomas Čyvas
Klasikinis pavyzdys, kai tyrimas jau atliktas ir sunku ką nors ginčyti, yra biurokratinė išpažintis. UAB „Kaišiadorių vandenys“ raštas yra vienas iš tų dokumentų, kuriuos skaitant staiga supranti: po Lietuva gali būti užkasta ne tik vamzdžių. Po Lietuva gali būti užkasta dalis valstybės istorijos.
Ir pinigai. Daug pinigų.
Raštas surašytas ramiu, sovietiniu biurokratiniu tonu. Tarsi žmogus aiškintų, kodėl sandėlyje dingo trys šluotos. Tik čia kalba eina ne apie šepečius. Čia šneka apie infrastruktūrą, kuri dešimtmečiais egzistavo be normalios apskaitos.
Skaitai ir prieš akis pradeda ryškėti fantastiškas lietuviškas peizažas:
- vamzdžiai yra,
- vanduo teka,
- žmonės moka,
- remontai vyksta,
- milijonai sukasi,
bet dokumentų – nelabai. (Yra kai kurie pas klientą rankose, o kontoroje kopijų neliko).
Tiksliau, kažkada gal buvo. O gal nebuvo. O gal kolūkis perdavė. O gal kažkas kažką braižė ant kalkės 1994 metais. O gal schema gulėjo stalčiuje prie silkės ir „Prima“ arba „Astra” cigarečių.
Ir štai šiandien mes oficialiai sužinome, kad dalis tinklų Lietuvoje iš esmės turi tautosakos statusą. Jie lyg egzistuoja. Bet nei savivaldybė, nei valstybė jų iki galo kaip ir nemato. Kaukas vamzdžius nutiesė,skaitliukus pajungė ir, žinoma, pinigus nukosėjo.
Čia ir prasideda pati gražiausia vieta.
Nes Lietuvoje labai mėgstama kalbėti apie „čekiukus“. Visa šalis kelis metus hipnotizuota degalinių kvitais, kanceliarinėmis prekėmis ir tarybos narių kuro bakais.
Bet „čekiukai“ šalia infrastruktūros istorijų gali pasirodyti vaikų darželio buhalterija. Nes po žeme – visai kiti masteliai.
Po žeme:
- milijoniniai projektai,
- ES fondai,
- kilometrai trasų,
- rangovai,
- subrangovai,
- papildomi darbai,
- „nenumatytos aplinkybės“,
- „techniniai sprendiniai“.
O svarbiausia – beveik idealios sąlygos miglai.
Pabandykite paprastas žmogus patikrinti:
- kiek realiai paklota vamzdžių,
- kur jie eina,
- kada tiesti,
- kiek kainavo,
- kas priėmė darbus,
- kas tikrino.
Nepatikrinsite.
Nes vamzdžiai – ne stadionas. Jų nenufotografuosi dronu.
Todėl infrastruktūra visada buvo ideali terpė ne tik chaosui, bet ir pinigų tirpinimui.
Ir dabar prasideda įdomiausias klausimas.
Jeigu Lietuvoje dešimtmečiais egzistavo tinklai:
- be pilnos inventorizacijos,
- be aiškių nuosavybės dokumentų,
- be normalių registrų,
- perduodami „kaip yra“,
tai kas apskritai galėtų pasakyti, kiek realiai buvo išleista?
Ir kiek – nurašyta?
Nes kai turtas miglotas, migloti tampa ir pinigai.
O kai migloti pinigai – atsiranda seniausia lietuviška stichija:
„visi viską žinojo“.
Žinojo savivaldybė. Žinojo įmonė, Žinojo rangovas. Žinojo projektuotojas, Žinojo ministerija.
Ir visi kartu gyveno tame nuostabiame povestuviniame susitarime:
„svarbu veikia“.
Tai yra pati tikriausia Lietuvos tranzitinė civilizacija.Ne Vakarai. Ne Rytai.
Jie yra – išeina – vamzdžių metafizika. Valstybė, kurioje infrastruktūra kartais primena ne inžineriją, o archeologiją. Kasi – ir nežinai, ar rasi trasą, ar trijų dešimtmečių finansinę paslaptį.
Todėl ši istorija nėra apie Kaišiadoris. Ji apie visą Lietuvą. Dauguma klausiamų savivaldybininkų atsisako aptarinėti šias temas. O visokios “antikorupcinės” radvilos tyli raštu.
Apie valstybę, kuri po nepriklausomybės trisdešimt metų statė save taip, kaip daug kas garaže restauruoja „Audi“:su viela, intuicija ir pažadu „vėliau susitvarkysim dokumentus“.
Dabar panašu, kad tas „vėliau“ pamažu ateina.
Klausimą apie tai kėlė Kaišiadorių rajono savivaldybės tarybos nariai: Antikorupcijos komisijos vadovas Mindaugas Kuklierius, tarybos narys Virginijus Ceslevičius. O anksčiau niekas čia nekliuvo buvusiam rajono tarybos pirmininkui, dabartiniam Seimo nariui, socdemui – teistam už gerus darbus – Algimantui Radvilai (jis į elektroniniu paštu pateiktus klausimus neatsakė). Nei merams, nei administracijos direktoriams. Nei Specialiųjų tyrimų tarnybai, nei visų lygių audito komitetams? Juk čekiukų skandalas, palyginus su šiuo klondaiku yra tik kišenvagystė.
