Vos prieš mėnesį įsigaliojus naujam reguliavimui, įmonėms, kuriose dirba daugiau nei 20 darbuotojų, teks įdėti daugiau pastangų užtikrinant darbo tarybų funkcionavimą. Kokia yra šių tarybų paskirtis, kuo jos skiriasi nuo profesinių sąjungų ir kas nauja jų darbotvarkėje, komentuoja advokatų kontoros „TGS Baltic“ partnerė, Darbo teisės specializacijos grupės vadovė dr. Ieva Povilaitienė.
Ar tarybos gali pakeisti profesines sąjungas?
Darbo tarybų nereikėtų painioti su profesinėmis sąjungomis, kurios turi platesnį kompetencijų spektrą, įskaitant kolektyvinių sutarčių sudarymą ir darbuotojų teisių gynimą įvairiuose lygiuose.
Darbo tarybos dažniau orientuotos į vietinius, operatyvius įmonės klausimus, o profesinės sąjungos siekia ginti savo narių interesus, derėtis dėl darbo sąlygų, užmokesčio ir šiems tikslams siekti gali pasitelkti net streikus. Darbo tarybos tokio spaudimo daryti negali – jų vaidmuo yra konsultacinis.
Skirtinga ir tai, kad darbo tarybos atstovauja visiems įmonės darbuotojams, ir jų rinkimai turi būti inicijuojami įmonėse su daugiau nei 20 darbuotojų, o profesinės sąjungos kuriamos savanoriškai, nepriklausomai nuo įmonės dydžio, ir gina tik sąjungos narių interesus. Galiausiai – profesinės sąjungos gali veikti ne tik įmonės, bet ir sektoriaus ar šalies mastu, o darbo tarybų veikla apsiriboja konkrečia įmone.
Beje, abu darbuotojų atstovai – darbo tarybos ir profesinės sąjungos – gali egzistuoti toje pačioje įmonėje, juolab kad jų veiklos apimtys ir funkcijos papildo viena kitą. Bet tiesa ir tai, kad profsąjungos darbo tarybas neretai suvokia kaip konkurentą.
Darbuotojų atstovavimo sistema, perskirstant funkcijas tarp darbo tarybos ir profesinės sąjungos, buvo reformuota 2017 metais. Tuomet darbo taryboms buvo suteikta daugiau galių – jų pagrindine paskirtimi tapo užtikrinti informavimo ir konsultavimosi procedūras dėl svarbių darbdavio sprendimų, turinčių įtakos darbuotojų ekonominėms, socialinėms ar darbo teisėms. Tuo tarpu kolektyvinių sutarčių sudarymas tapo išimtine profesinių sąjungų prerogatyva. Toks atstovavimo funkcijų subalansavimas tarp darbo tarybų ir profesinių sąjungų sukurtas tikintis efektyvesnio darbdavių ir darbuotojų atstovų dialogo.
Darbo tarybų sudarymą kontroliuoja Valstybinė darbo inspekcija
Darbo tarybos renkamos darbuotojų balsavimu ir veikia vadovaudamosi Darbo kodekso nuostatomis. Į jas negali būti renkami vadovaujantys darbuotojai, kurie pagal įstatymus, steigimo dokumentus ar įgaliojimus turi teisę veikti darbdavio vardu. Priklausomai nuo įmonės dydžio, tarybas sudaro nuo 3 iki 11 narių, kurie turi teisę gauti informaciją apie įmonės veiklos pokyčius, organizacines reformas, grupinius darbuotojų atleidimus ir kitus svarbius klausimus. Atstovaudamos visiems darbuotojams, tarybos gali teikti darbdaviui pasiūlymus dėl darbo sąlygų, darbo organizavimo ir socialinių klausimų. Jos turi ir teisę susipažinti su konfidencialia informacija, reikalinga jų pareigoms vykdyti, žinoma, jei pasirašo įsipareigojimą jos neatskleisti.
Darbo tarybų skaičius, 2017 m. įsigaliojus dabartiniam Darbo kodeksui, išaugo ženkliai, nes atsirado kontrolė – Valstybinei darbo inspekcijai (VDI) buvo pavesta rinkti apie jas įvairius duomenis. Pavyzdžiui, darbo tarybos pirmininkas turi informuoti VDI apie tarybos išrinkimą. Darbdavys irgi turi pareigų VDI – informuoti apie darbo tarybos veiklos pabaigą pasibaigus kadencijai, nutrūkus darbdavio veiklai ar likus darbo taryboje mažiau nei trims nariams ir dėl šių priežasčių darbo tarybai pabaigus savo veiklą, taip pat, kai nauja darbo taryba nesudaroma per šešis mėnesius.
Jei įmonėje išvis nėra inicijuojamas darbo tarybos steigimas, darbdaviui gali būti pritaikyta administracinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso straipsnį, nustatantį sankcijas už darbo įstatymų pažeidimus.
Dažnesnės rinkimų inicijavimo procedūros pranašumai ir trūkumai
Darbo tarybos renkamos trejų metų kadencijai. Tačiau iki šiol Darbo kodeksas nebuvo aiškiai nustatęs, kada vėl turi būti inicijuoti rinkimai, jei pirmosios kadencija baigėsi arba darbo taryba iš viso niekada nebuvo išrinkta. Prieš mėnesį įsigaliojusi DK redakcija į šį klausimą atsako – nepavykus darbo tarybos išrinkti iš pirmo karto, nauji darbo tarybos rinkimai turės būti rengiami jau po pusės metų, o ne po metų ar dvejų, kaip buvo leidžiama iki šiol.
Naujoji nuostata kelia įvairių klausimų, ir turbūt pirmas jų yra administraciniai kaštai.
Pavyzdžiui, rinkimai skelbiami neįvykusiais, jei darbuotojai nepasiūlo reikiamo kandidatų į darbo tarybą skaičiaus. Galima numanyti, kad vos pusmečio laikotarpis naujų rinkimų inicijavimui gali pasibaigti tokiu pačiu rezultatu, nes abejotina, ar per šešis mėnesius organizacija jau bus tiek „atsinaujinusi“, kad atsiras reikiamas kandidatų į darbo tarybą skaičius. Ar netaps toks dažnas rinkimų inicijavimas tik erzinančiu procesu, galiausiai sumenkinančiu pačios darbo tarybos svarbą?
Antra, reikia nepamiršti, kad Darbo kodeksas numato ir tam tikrą apsaugą atleidimo atveju komisijos nariams. Tad nedidelei įmonei tikrai gali kelti sunkumų, jei bent du kartus per metus jos galimybės daryti struktūrinius pertvarkymus bus ribotos dėl to, kad dalis darbuotojų tuo metu bus įtraukti į rinkimų komisijos darbą ir negalės būti liečiami.
Kaip išspręsti šiuos iššūkius? Esminė rekomendacija – sukurti standartizuotas darbo tarybų rinkimų procedūras, o kiekvieną naują tarybą į darbus palydėti mokymais, kurie užtikrintų greitą naujos tarybos įsitraukimą ir efektyvų veikimą.
