Kai šiandien žvelgiame į Lietuvą – ką matome? Pirmiausia, atsimindami ilgą mūsų tautos ir valstybės kančių kelią, turime pastebėti milžinišką pažangą, kuri neatsilieka nuo mūsų senelių ir prosenelių sukurto tarpukario stebuklo.
Vos 34-eri metai praėjo po penkių dešimčių metų okupacijos, o mes – sunkiai atpažįstami. Laisvi ir kūrybingi, vakarietiškai puoselėjantys Lietuvą, kurioje gera gyventi visiems, kuri pačia tikriausia šio žodžio prasme yra NAMAI.
Šis proveržis, kaip rodo ir tarpukario pavyzdys, yra mūsų genuose – už savo laisvę mes kovojame visa širdimi, o ją iškovoję kantriai ir sunkiai dirbame, viltingai žvelgdami į ateitį.
Tačiau ne viskas priklauso nuo mūsų. Šiandien vėl patiriame netikrumo būseną – mūsų kasdienį gyvenimą tamsina karų šešėliai ir nerimas dėl ateities.
Todėl šią gražią ir mums šventą Laisvės dieną norisi prisiminti Jėzaus žodžius: „Drąsos! Tai aš. Nebijokite!“ (Mt 14, 27). Būtent tikėjimas gali tapti tvirtu pagrindu mums, kai aplinkui kylančios audros vis labiau siūbuoja mūsų kasdienybės valtis.
Popiežius šv. Jonas Paulius II, 1993 m. viešėdamas Lietuvoje, drąsino jaunimą sakydamas: „Nebijokite ieškoti Dievo ir Jo tiesos.“ Popiežius kalbėjo: „Jau baigėsi ilgi pagrindinių žmogaus laisvių suvaržymo metai. Dabar jūsų šalis, nors ir ne be vargo, žengia į ramesnę ateitį. Kur viešpatavo patvaldystė, dabar atsiveria vartai į atsakomybę, laisvę; kur vyravo nepasitikėjimas artimu, bręsta supratimas ir pakantumas; kur buvo stengiamasi materializmu nuslopinti tikėjimą, vėl religijai atsiveria laisvė, kuri skatina pagarbą ne vien tik Dievui, bet taip pat ir žmogui. <…> Evangelija, ši tikro atsinaujinimo ir vilties naujiena, tebėra svarbi kiekvienai epochai ir kiekvienam asmeniui. <…> Paverskite ją kasdienio gyvenimo norma. Ją skelbkite ir liudykite.“
Popiežius ne veltui gretino laisvę ir atsakomybę. Laisvė – tai nesibaigianti, kasdienė kelionė. Laisvė turi būti kaskart apginama iš naujo – šis iššūkis viena ar kita forma tenka kiekvienai naujai kartai. Galima sakyti, tai amžina žmogaus kova su mus pavergti besikėsinančia nuodėme. Todėl verta savęs vis iš naujo klausti: ką šiandien nuveikiau, kad būčiau laisvesnis aš, mano namiškiai, aplinka, valstybė? Gal radau papildomą minutę maldai, gal buvau kantrus ir geranoriškas artimiesiems, bendradarbiams, o gal pagelbėjau stokojančiajam maisto ar dėmesio, parėmiau už laisvę kovojančius Ukrainoje?
Dar ne taip seniai mes patys budėjome prie puolamų radijo ir televizijos pastatų barikadų. Neseniai susikibę už rankų Baltijos kelyje įveikėme imperiją ir jos tankus. Labai gerai žinome, kad laisvė turi savo kainą, ir šiandien turime melstis, kad galėtume ją išsaugoti ir apginti laisvomis bei drąsiomis širdimis.
Iššūkių kupina šiandiena gali mus išgąsdinti, priversti susigūžti, tačiau Jėzus moko kitaip: krikščionis, iš Jo semdamasis dieviškos šviesos, gali ir turi tapti drąsus, pasitikintis, spindintis – pakelta galva žengti į gyvenimo nuotykį, niekuomet neprarasdamas vilties, kad ateitis priklauso šviesai.
Šiandien Evangelijoje skaitome istoriją apie valdininką, kuris, mirštant sūnui, šaukiasi Jėzaus pagalbos. Valdininkas keliauja pas Jėzų ir nepaliauja maldauti, kol sūnus pagydomas (plg. Jn 4, 46–54). Tai svarbus pavyzdys mums, kad pasitikėjimą Dievu visuomet turime derinti su savo pačių aktyviu veiklumu.
Kaip gyventi šiandien, kad mūsų rytojus būtų šviesesnis? Nuorodą ir palinkėjimą randame Šventajame Rašte: „Siekite gėrio, ne blogio, tada jūs gyvensite, ir Viešpats bus su jumis“ (Am 5, 14).
Šia proga norisi priminti, kad visi esame pašaukti didiems dalykams. Neatsitiktinai čia, Lietuvoje, gimėme. Dievas panoro, kad čia ne tik artume ir sėtume, bet ir į dangų žiūrėtume. Kad čia išsiskleistume kaip Jo mylimi vaikai, kartu puoselėdami šį pasaulio sodo kampelį.
Kovo 11-osios Lietuva – tai visų mūsų Lietuva, aplaistyta mūsų protėvių prakaitu ir krauju. Mus laimina Gailestingasis Jėzus ir savo užtarimu lydi bei saugo Šiluvos Dievo Motina. Pasitikėkime šia globa ir nebijokime ateities.
Būkime drąsūs meile gyventi. Tegyvuoja laisva Lietuva!
