Dabartinį europarlamentarą, LVŽS partijos narį Aurelijų Verygą pažįstu kaip patriotą, šaulį, dešiniųjų pažiūrų politiką, kuriam nuoširdžiai rūpi Lietuvos ateitis. Tačiau, kai į Seimą grįžta A. Verygos LVŽS bei Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcijos narės, Teisingumo ministrės Ritos Tamašunienės iniciatyva dėl Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose, kuriomis siekiama vėl išplėsti nelietuviškų lotyniško pagrindo rašmenų ir įvairių diakritinių ženklų vartojimą oficialiuose Lietuvos dokumentuose, kyla rimtos abejonės dėl A. Verygos politinio nuoseklumo ir deklaruojamų vertybių.
Ritos Tamašunienės pozicija šiuo klausimu nieko nestebina. Ji daugelį metų nuosekliai silpnina valstybinę lietuvių kalbą. Kur kas įdomesnis yra pačios LVŽS vaidmuo. Partija, kuri viešai kalba apie tautiškumą, tradicijas ir lietuviškos tapatybės apsaugą, šiandien ne tik nesipriešina tokioms iniciatyvoms, bet ir suteikia joms politinę platformą savo frakcijoje.
Lietuvių kalbos instituto Mokslo taryba savo šių metų gegužės 7 d. išvadoje perspėja, kad siūlomas reguliavimas reikštų apie 120 papildomų nelietuviškų rašmenų ir diakritinių ženklų patekimą į valstybės dokumentų, registrų ir raštvedybos sistemą. Instituto vertinimu, tai prieštarautų susiklosčiusiai lietuvių kalbos tradicijai, keltų tapatybės nustatymo problemas, silpnintų lietuvių kalbos sistemos vientisumą, apsunkintų viešąją komunikaciją bei sukeltų papildomų problemų valstybės registruose ir informacinėse sistemose.
Kuo daugiau išimčių atsiranda oficialiuose dokumentuose, tuo labiau silpninamas pats principas, kad Lietuvos valstybinė kalba yra lietuvių kalba.
Kalbant apie LVŽS politinį nenuoseklumą, yra ir daugiau pavyzdžių.
Kovo mėnesį dalis LVŽS atstovų balsavo prieš arba susilaikė (kas iš esmės yra tas pats) pratęsiant nacionalines sankcijas Rusijos ir Baltarusijos piliečiams. Tai buvo ne tik balsavimas dėl konkretaus įstatymo. Tai buvo balsavimas dėl vienos svarbiausių Lietuvos ir Europos Sąjungos politikos priemonių, skirtų reaguoti į Rusijos agresiją prieš Ukrainą ir Baltarusijos režimo bendrininkavimą šiame kare.
Kol Ukraina kasdien patiria raketų ir dronų smūgius, o Europos valstybės ieško būdų didinti spaudimą agresoriui, balsuoti prieš sankcijų pratęsimą arba atsisakyti jas paremti reiškia siųsti labai aiškų politinį signalą. Neatsitiktinai net pačiai LVŽS vadovybei vėliau teko viešai taisyti savo frakcijos padarytą politinę žalą.
Balsavime dėl Lietuvos gynybinių pajėgumų stiprinimo, steigiant karinį poligoną Kapčiamiestyje LVŽS frakcijos nariai balsavo prieš.
Tokia pati šios frakcijos laikysena kitais svarbiausiais nacionalinio saugumo klausimais.
Kai Seimas balsavo dėl papildomo Lietuvos karių dalyvavimo tarptautinėje operacijoje Hormūzo sąsiaurio regione, didžioji dauguma parlamento narių pritarė Lietuvos įsipareigojimų vykdymui, LVŽS ir Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcijoje dalis parlamentarų apskritai nedalyvavo balsavime, Valius Ąžuolas balsavo prieš, Dainius Gaižauskas susilaikė. Tarp nedalyvavusiųjų buvo ir Rita Tamašunienė.
Tai ne atsitiktinumas. Dar praėjusių metų gruodžio 18 dieną, Seimui balsuojant dėl Lietuvos karinių vienetų dalyvavimo tarptautinėse operacijose, visi LVŽS ir Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcijos nariai balsavime nedalyvavo.
Todėl šiandien sunku nepastebėti bendro paveikslo. Kai kalbama apie lietuvių kalbos statusą, A. Veryga ir LVŽS suteikia politinį užnugarį iniciatyvoms, kurios silpnina valstybinės kalbos pozicijas. Kai kalbama apie sankcijas Rusijai ir Baltarusijai, dalis jos narių balsuoja prieš arba susilaiko. Kai kalbama apie Lietuvos įsipareigojimus tarptautinio saugumo srityje ir nacionalinių pajėgumų stiprinimą, vis kartojasi tas pats modelis – nedalyvavimas, susilaikymas arba balsavimas prieš. Apie kokią tradicinę dešiniųjų pažiūrų politiką yra kalbama?
Audronius Ažubalis yra Seimo narys, atstovaujantis Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijai. Tai jo politinė nuomonė.
