Dabartinės sekuliariosios kultūros apsuptyje žmogui labai lengva tapti savanaudžiu egoistu, kuris rūpinasi tik savo teisėmis ir interesais, bet linkęs apleisti net svarbias pareigas. Pareiga visuomet yra tam tikra, kartais ir nelengva našta, todėl visi galime būti gundomi ją nusimesti nuo savo pečių.
Dievo žodis šį dvidešimt devintąjį eilinį metų sekmadienį kviečia pamąstyti apie mūsų pareigas Dievui, valstybei ir visuomenei.
Evangelijoje pasakojama, kaip žydų vyresnieji, nepakęsdami Jėzaus, pabandė jį sukompromituoti, užklausdami, ar reikia mokėti mokesčius ciesoriui, tai yra okupacinei valdžiai. Fariziejų klausimas „Ar valia mokėti ciesoriui mokesčius?“ bet kokiu atveju turėjo Jėzų sukompromituoti. Sakydamas, jog nereikia mokėti, jis galėjo užsitraukti romėnų nemalonę, o sakydamas, kad reikia, būtų praradęs autoritetą liaudies akyse. Jėzus atsakė: „Atiduokite, kas ciesoriaus – ciesoriui, o kas Dievo – Dievui.“ Ši Jėzaus sparnuota frazė atsako, kad žmogus turi pareigų ir Dievui, ir pasaulietinei valdžiai.
Pati svarbiausia žmogaus pareiga Dievui – drąsiai išpažinti jį ir savo gyvenimą taip tvarkyti, kad jis vestų į vis artimesnę bendrystę su Kūrėju, pašaukusiu mus į gyvenimą. Kad žmogus nepasiklystų ir nepradėtų garbinti stabų, kaip tai nutiko išrinktajai tautai Izraeliui, Dievas paliko Dekalogą. Jame surašyti įsakymai: neturėk kitų dievų, tik mane vieną; nežudyk; nesvetimauk; nevok ir kt., kreipia žmogų į Dievo ir žmonių meilę. Kas myli Dievą ir žmones, tas gerai atlieka Aukščiausiojo skirtą pareigą.
Mes gyvename čia, žemėje, ne kaip atsiskyrėliai kur nors girios glūdumoje, bet žmonių bendruomenėje ir drauge su kitais žmonėmis keliaujame šios žemės keliais, todėl Dievas mums yra skyręs kitą svarbią pareigą – mylėti žmones panašiai, kaip mylime pačius save. Tačiau tikriausiai visi esame patyrę, kad mylėti šalia mūsų esančius žmones kartais yra sunki pareiga, kurią ne kartą esame linkę apleisti.
Žmonių gyvenimas bendruomenėje būtų tiesiog neįmanomas, jei ta bendruomenė neturėtų vadovų – valdžią turinčių žmonių. Tuos vadovus mes išsirenkame, bet jie gali būti mums primesti, kaip tai nutinka autoritariniuose ar okupaciniuose režimuose. Pasaulietinė valdžia tiesiog yra būtina, nes be jos gyvenimas būtų chaotiškas ir žmonės neturėtų reikalingų sąlygų gyventi. Todėl Jėzus ir paliepė ciesoriui atiduoti tai, kas jam priklauso.
Tačiau šis „ciesorius“ ne visuomet būna panašus į persų karalių Kyrą, kuris leido izraelitams sugrįžti iš Babilonijos tremties ir atstatyti sugriautą Jeruzalės šventovę. Dažnai pasaulietinė valdžia piktnaudžiauja savo galiomis ir pradeda reikalauti iš pavaldinių tokių dalykų, kurie yra nesuderinami su žmonių sąžinės ir tikėjimo laisve. Mums norima primesti su tikėjimu nesuderinamą lytiškumo sampratą, o pasipriešinimą laiko neapykantos kalba.
Kaip tokiais atvejais reikėtų elgtis nuosekliai tikėjimo besilaikantiems žmonėms? Aišku, kad reikia nepritarti bet kokiai nuostatai, kuri prieštarauja Dekalogui ir Šventajam Raštui. Pavyzdys gali būti apaštalas Petras, kuris kaltinamas, kad neklausė ciesoriaus, teisėjams atsakė: „Dievo reikia klausyti labiau nei žmonių“ (Apd 5, 29).
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
