Pastaraisiais mėnesiais retai galima rasti populiarią Rusijos politinę laidą, kurioje nebūtų raginimų suduoti branduolinį smūgį Ukrainai ir Vakarams. Šios „branduolinės isterijos” priešakyje yra Vladimiras Solovjovas, vadinamasis Rusijos „vyriausiasis propagandistas”.
V. Solovjovas nesiliauja užsipuldinėti net karo šalininkų „ekspertų”, kurie nenori paversti Ukrainos radioaktyvia dykuma arba smogti Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos narėms. Atsakydami į tai, jo kolegos propagandistai ginasi aiškindami, kad jie neprieštarautų, jei būtų paaukotas hipotetinis Ivano-Frankivskas, tačiau dėl planų aneksuoti Kijevą jie brėžia ribą, jei Kijevas būtų užterštas radioaktyviomis atliekomis (Smotrim.ru, rugpjūčio 20 d.).
Viena vertus, ši propaganda skatina Rusijos piliečius susitaikyti su branduolinio karo neišvengiamumu ir galimu taktinio smūgio būtinumu siekiant išgyventi. Kita vertus, ji skatina nepasitenkinimą Kremliaus valdžia, vaizduodama ją kaip silpną, bejėgę ir nepajėgiančią tokiomis aplinkybėmis apsaugoti gyventojų.
Panaši dinamika vyko 2018-2020 m., kai Rusijos prezidento Vladimiro Putino reitingai nuolat mažėjo. 2019 m. pradžioje pasitikėjimą V. Putinu išreiškė tik 33 proc. apklausos respondentų (BBC News Russian, 2019 m. sausio 25 d.); gegužės pabaigoje jo palankumo reitingai sumažėjo iki 31,7 proc. Vėliau, pandemijos COVID-19 metu, pasitikėjimas Kremliaus vadovu pasiekė istoriškai žemiausią lygį ir nukrito iki 23 procentų (Levada.ru, 2020 m. liepos 29 d.).
Oficialiai šis sumažėjimas buvo siejamas su nepopuliariomis V. Putino pensijų reformomis. Tačiau, nors tame gali būti dalis tiesos, visuomenės nepasitenkinimas neapsiribojo vien socialiniais klausimais.
2021 m. vasarą Rusijos sociologai nustatė kylančių imperinių-konservatyvių nuotaikų sudedamąsias dalis, įskaitant stipraus lyderio, nacionalinės tvarkos atkūrimo ir karinės pergalės troškimą. Ši tendencija buvo siejama su smarkiai išaugusiu sovietų diktatoriaus Josifo Stalino populiarumu.
Buvo teigiama, kad „imperinis gyventojų poreikis buvo patenkintas žiniasklaidos srityje, bet ne realiame gyvenime” (Moskovskij komsomolec, 2021 m. rugpjūčio 28 d.). Kalbant paprasčiau, mažėjantis Putino populiarumas tarp Rusijos gyventojų didele dalimi kilo dėl jo nesugebėjimo pasipriešinti pačiai grėsmei, kurią jis pats sukūrė ir dar labiau padidino.
Tas pats reiškinys lėmė pradinį daugumos rusų pritarimą karui. Veikiant propagandai, manant, kad Vakarų grėsmė ilgainiui auga, o kulminacija buvo rusų palengvėjimo jausmas invazijos pradžioje. Daugelis tikėjo, kad „grėsmė bus pašalinta”, o tai galiausiai paskatino V. Putiną įsikūnyti į „stipraus lyderio” vaidmenį (žr. EDM, 2022 m. kovo 1 d.).
Šiuo metu Rusijos prezidentas vėl atsidūrė tokioje pat keblioje padėtyje kaip ir anksčiau, kai visiškos invazijos inicijavimas buvo vienintelė priemonė sustiprinti savo smunkantį populiarumą. Nors naujo reitingų kritimo dar nepastebėta, net ištikimi Kremliaus šalininkai pripažįsta, kad rusų baimės lygis auga, o jos pobūdis skiriasi nuo to, kuris buvo stebimas vėlesniais sovietiniais metais.
Jų pastebėjimai rodo, kad „sovietinis nerimas” pasižymėjo mobilizacinėmis savybėmis, padedančiomis įveikti krizes, o šiandien vyraujanti visuomenės būsena gali krypti į nusiminimą ar beviltiškumą (T.me/russica2, rugpjūčio 20 d.).
Kita Rusijos branduolinės isterijos pasekmė gali būti sunkumai vykdant naują mobilizacijos bangą – tokios kampanijos perspektyvos jau dabar atrodo neįtikėtinai miglotos (T.me/russica2, rugpjūčio 20 d.).
Kremliaus propagandistai nuolat kartoja, kad branduolinio smūgio prieš priešininkus sudavimas galėtų apsaugoti Rusijos karių gyvybes. Jei vietoj to būtų nuspręsta perkelti rusus į fronto linijas, tai galėtų padidinti gyventojų nepasitenkinimą.
Atrodo, kad šis suvokimas pasiekė Maskvos valdžios institucijas, ir tai dar akivaizdžiau matyti iš jų strateginio dėmesio pagrindinėms propagandos pastangoms nukreipti ne į suaugusiuosius, o į vaikus (žr. EDM, rugpjūčio 18 d.).
Pavasarį nepriklausomi žurnalistai pabandė apibendrinti propagandos poveikį moksleiviams. Jų išvados labai skyrėsi priklausomai nuo mokyklos, mokytojų pozicijos ir kiekvieno vaiko individualaus suvokimo. Vieni jaunuoliai išreiškia nuovargį girdėdami apie Rusijos didybę, o kiti noriai priima radikalias nuotaikas ir vartoja įžeidžiančius žodžius „geopolitinių priešininkų” atžvilgiu (Оpendemocracy.net, balandžio 19 d.).
Ksenija Kirillova, Eurasia Daily Monitor
