Po praėjusio sezono dviratininko karjerą baigęs Evaldas Šiškevičius ilgai neatostogavo. 12 metų profesionaliame dviračių sporte praleidęs atletas vasario 1-ąją oficialiai pradėjo eiti Prancūzijos mėgėjų pirmojo diviziono komandos „AVC Aix-en-Provence“ sporto direktoriaus pareigas.
Naujose pareigose Evaldas debiutavo per lenktynes „Boucles de l‘Essor“ (117 km) vasario 4 d. Jose aukščiausią vietą iš „AVC Aix-en-Provence“ komandos – 21-ą – užėmė olandas Alexander Konijn. Vasario 5-ąją vykusiose lenktynėse „Circuit de l‘Essor“ (110 km) A. Konijn buvo šeštas, o jo komandos draugas prancūzas Gabriel Roger – devintas. Antrąjį savaitgalį Evaldas su komanda dalyvavo trejose lenktynėse ir šventė pirmąsias dvi pergales: britas Oliver Knight vasario 10 d. laimėjo „Tour de Basse – Navarre“ (109 km), o vasario 12 d. – „Trophee de l‘Essor“ (123 km) lenktynes.
„Esu patenkintas savo naujo etapo ir naujo sezono pradžia. Siekiu užtikrinti, kad visų pastangos būtų nukreiptos komandos labui. Jau randame bendrą kalbą“, – džiaugėsi E. Šiškevičius.
Vasario 18-ąją „AVC Aix-en-Provence“ komandos laukia pirmasis svarbus startas – Prancūzijos klubų taurės pirmasis etapas – „Grand Prix du Pays d‘Aix“. Praėjusiais metais „AVC Aix-en-Provence“ Prancūzijos klubų taurės varžybose iškovojo trečią vietą.
Šiuo metu vienoje iš 27 Prancūzijos pirmojo diviziono komandų „AVC Aix-en-Provence“ – 30 dviratininkų iš 8 šalių: Belgijos, Didžiosios Britanijos, Kanados, Kolumbijos, Naujosios Zelandijos, Nyderlandų, Švedijos ir Prancūzijos. 34 metų E. Šiškevičius yra vienas iš penkių ekipos sporto direktorių. Didžiąją dalį komandos varžybų kalendoriaus Evaldas dalinsis su taip pat buvusiu profesionaliu dviratininku Jean-Francois Rodriguez.
„Baigus dviratininko karjerą poilsis ilgai netruko. To ir nenorėjau, nes po ilgesnės pertraukos būna labai sunku įsivažiuoti. Kai turi tikslą, stengiesi jo siekti. Žinoma, viskas kardinaliai pasikeitė. Anksčiau po finišo viskas praktiškai ir baigdavosi, o dabar po varžybų man daug kas tik prasideda“, – sakė E. Šiškevičius, su žmona Kornelija ir trečius metus einančia dukra Lėja gyvenantis netoli Marselio.
E. Šiškevičius į dviračių sportą atėjobūdamas 13-os. Jo pirmasis treneris – Gediminas Kastanauskas. Evaldas 2006 m. Europos dviračių plento čempionate Nyderlanduose tarp jaunių iškovojo penktą (asmeninės lenktynės laikui) ir devintą (grupinės lenktynės) vietas. Tada jis suprato, kad dviračių sporte gali eiti toliau. E. Šiškevičius 2009 m. Belgijoje vykusio Europos čempionato jaunimo asmeninėse lenktynėse laikui buvo penktas. Lietuvis 2008 m. atvyko į Prancūziją ir prisijungė prie mėgėjų komandos „VC La Pomme Marseille“, kuri 2011 m. tapo UCI trečiojo diviziono ekipa. Evaldas profesionalų varžybose Marselio komandai atstovavo 10 sezonų, o po vienerius metus vilkėjo Prancūzijos komandų „Sojasun“ ir „Go Sport – Roubaix Lille Metropole“ marškinėlius. Lietuvos dviratininkas laimėjo daugiadienes lenktynes ir etapus Portugalijoje, Kinijoje, Prancūzijoje. Dažnai pabėgimuose dalyvaudavęs dviratininkas pernai gegužę lenktynėse Prancūzijoje „4 Jours de Dunkerque“ (UCI Pro kategorija) po ketvirtojo etapo iš šešių buvo užsivilkęs lyderio marškinėlius ir kiek vėliau laimėjo dviejų etapų lenktynes „Tour of Estonia“ (UCI I kategorija).
E. Šiškevičius 2020 ir 2021 m. tapo Lietuvos asmeninių lenktynių laikui čempionu. Evaldas šalies plento čempionatuose iš viso iškovojo 12 medalių – 2 aukso, 3 sidabro ir 7 bronzos.
Jis Lietuvos jaunių, jaunimo ir elito rinktinėms atstovavo net dešimtyje pasaulio ir devyniuose Europos čempionatuose.
E. Šiškevičius atsakė į žurnalisto Tomo Gaubio (ldsf.lt) klausimus:
Ar ne per anksti baigėte dviratininko karjerą?
„Go Sport – Roubaix Lille Metropole“ komandos, kurioje praleidau paskutinį savo sezoną, planai buvo per metus ar dvejus pereiti į antrąjį pagal pajėgumą UCI divizioną. Tokiu atveju būčiau galėjęs baigti karjerą Paryžius – Rubė lenktynėse, o gal ir Paryžiaus olimpinėse žaidynėse. Bet pernai per Europos čempionatą jau žinojau, kad po sezono tapsiu sporto direktoriumi, nes klubas nusprendė nebesiekti vietos aukštesniame divizione. Po to komandoje įvyko dar visokių pasikeitimų. Yra, kaip yra. Taip jau viskas susiklostė. Kai šešis sezonus važiuoji Paryžius – Rubė, Paržyžius – Nica lenktynes ir paskui krenti žemyn, labai demotyvuoja. Praėjusiais metais turėjau smagių akimirkų „4 Jours de Dunkerque“ ir „Tour of Estonia“ lenktynėse, bet tai nieko nekeitė – turėjau ieškoti kitų tikslų.
Profesionaliame sporte praleidote 12 metų. Kas labiausiai įsiminė?
2019-ųjų lenktynės Paryžius – Rubė. Prisiminus net šiurpuliukai nubėga. Devinta vieta jose buvo kažkas nerealaus, žinant istoriją prieš tai buvusiose šiose lenktynėse. Tai labai gerai iliustruoja mano karjerą. Man kelias niekada nebuvo lengvas – visą laiką lydėjo įvairios kliūtys. Labai džiaugiuosi, kad sunkumus pavyko įveikti. Žinoma, patyriau ir daugiau smagių akimirkų: 2016 m. daugiadienėse lenktynėse Paryžius – Nica buvau užsivilkęs geriausio kalnų dviratininko klasifikacijos lyderio marškinėlius, 2017 m. lenktynių „Criterium du Dauphine“ trečiajame etape buvau per plauką nuo pergalės – likau antras. Jei būčiau laimėjęs, tai būčiau tapęs dviratininku, šventęs pergales visų kategorijų lenktynėse.
Norėjau profesionalų lenktynėse dalyvauti bent 10 metų. Džiugu, kad šį tikslą įvykdžiau su kaupu. Jeigu taip greitai gavau sporto direktoriaus pareigas, tai manau, kad mano karjera buvo sėkminga ir yra gerai vertinama ne tik sportine, bet ir žmogiška prasme. Šiuo metu jaučiu visos komandos pagarbą. Galiu didžiuotis.
Ko taip ir nepavyko pasiekti?
Neįgyvendinau siekio dalyvauti „Tour de France“ lenktynėse. Vienintelį kartą turėjau realią galimybę 2013 m., kai atstovavau „Sojasun“ komandai, bet likau pirmas už brūkšnio. Gaila, kad nenuvažiavau. Tai buvo karjeros pradžia, bet vėliau galimybių nebeturėjau. Kartėlį jaučiu dėl olimpinių žaidynių – Tokijuje neparodžiau, ką galėjau, vertinant turėtą sportinę formą. Bet tokia jau sportininko duona: yra dalykų, kurių negali sukontroliuoti.
Ar ilgai teko svarstyti „AVC Aix-en-Provence“ pasiūlymą?
Viskas įvyko gana greitai. Baigęs dviratininko karjerą, turėjau dirbti „Go Sport – Roubaix Lille Metropole“ komandos sporto direktoriumi, bet dėl neaiškios situacijos artėjant naujam sezonui jie nesiryžo man skirti numatyto posto. Tada pradėjau ieškoti kitos komandos ir po savaitės sulaukiau pasiūlymo. Ilgai nesvarstęs sutikau. Iš profesionalų komandų galėjau tikėtis tik antraeilio vaidmens, o mano noras buvo komandoje prisiimti didesnę atsakomybę. Beje, praėjusį lapkritį sėkmingai baigiau Tarptautinės dviračių sporto sąjungos sporto direktoriaus kursus. Didžiuojuosi, kad egzaminą išlaikiau prancūzų kalba. Į naujos komandos veiklą įsitraukiau praėjusį gruodį.
Už ką esate atsakingas naujoje komandoje? Kokie įspūdžiai po pirmųjų sezono lenktynių?
Mano atsakomybės – sportinė veikla ir logistika. Pastarąją sritį tvarkyti apsiėmiau savo iniciatyva. Manau, kad sporto direktorius turi užsiimti ir organizaciniais dalykais. Žinoma, tenka didelis krūvis ir visada turi būti pasirengęs, nes dažnai atsiranda nenumatytų reikalų. Kartais viskas apsiverčia aukštyn kojom, kai turi žaibiškai reaguoti, privalai rasti tinkamą sprendimą. Gali atsitikti taip, kad vienu metu klubas dalyvaus trejose ar net ketveriose lenktynėse. Turiu pasirūpinti, kad viskas vyktų sklandžiai. Naujasis darbas man labai įdomus. Noriu įnešti kuo daugiau naujovių. Sporto direktoriaus pareigose turėjau dar tik kelias lenktynes. Po pirmųjų varžybų buvau nemažai kuo nepatenkintas, todėl po finišo su dviratininkais turėjome rimtos šnekos. Kitą dieną viskas buvo jau daug geriau. Man naujoje veikloje taip pat dar reikia įgyti patirties, bet, apskritai kalbant, esu patenkintas. Labai patiko konstruktyvus aptarnaujančio personalo darbas.
Koks pagrindinis komandos tikslas šį sezoną?
Mūsų pagrindinis siekis – laimėti Prancūzijos klubų taurės varžybas. Tai – didelis iššūkis. Nebus lengva, nes konkurencija – milžiniška. Beje, jeigu po trijų etapų būsime pirmajame dešimtuke, į Prancūzijos čempionatą galėsime deleguoti maksimalų skaičių dviratininkų – šešis.
Gal ateityje „AVC Aix-en-Provence“ komandoje pamatysime ir Lietuvos dviratininką?
Jau sulaukiu užklausų iš Lietuvos trenerių. Bet dar per anksti, nes tik pradėjau dirbti ir negaliu priimti visų sprendimų iškart. Žinoma, norisi padėti jauniesiems Lietuvos dviratininkams tobulėti. Gal antroje sezono pusėje ir bus galimybė ką nors iš lietuvių pasikviesti stažuotei. 2013 m. „AVC Aix-en-Provence“ komandai atstovavo mano brolis Paulius.
Ko reikia, norint tapti geru dviratininku?
Svarbiausias dalykas – nusistatyti tikslus. Turi žinoti, į kurią pusę eini. Gal kuris nors tikslas ir gali atrodyti labai tolimas, bet tą idėją nuolat turi turėti galvoje. Tai sakau ir dabartinės savo komandos dviratininkams. Noriu, kad mano sportininkai mąstytų: kas, kaip, kodėl, o ne tik vykdytų instrukcijas. Reikia, kad visi suprastų, kodėl priimami vienokie ar kitokie sprendimai. Tai padeda eiti į priekį. Nebuvau didžiulis talentas, gal kažkiek išsiskyriau savo fizinėmis savybėmis. Nebūdamas visa galva aukštesnis už kitus, visada galvodavau, analizuodavau. Tai ir leido išlikti didžiajame sporte ilgai ir turėti tokią karjerą, kokią turėjau.
Ko palinkėtumėt Lietuvos dviračių sporto bendruomenei, jauniesiems sportininkams?
Linkėčiau užsibrėžti tikslus ir siekti jų. Man tai – svarbiausias dalykas. Raginu nebijoti išsikelti didelių siekių.
