Komunikacijos specialistas Kęstutis Gečas analizuoja mūšį dėl protų Lietuvos politinių aktualijų kontekste. „Istorija, kurioje paskutinėmis savaitėmis murkdosi valdančioji partija ir net Seimas, yra puiki priežastis mums paanalizuoti komunikacijos logiką ypač nestabiliose situacijose,” – teigia jis.
Kaip jau įprasta šiame kanale, mes šį klausimą aptarsime detaliau, nes reikia siekti keleto tikslų: (a) parodyti, kad komunikacijoje veikia tam tikri dėsniai ir algoritmai, o ne tik laisva kūrybiškumo dvasia; (b) tikiuosi tokiu būdu paaiškinti, kodėl komunikacijos žmonės priima vienokius ar kitokius sprendimus ir rekomendacijas bei (c) galbūt politikai ir vadovai ateityje priims teisingesnius sprendimus.
Taigi, komunikacija nestabiliose situacijose.
Dilemos
Natūraliai kyla kelios dilemos, tačiau svarbiausios yra dvi:
- Kalbėti – nekalbėti
- Prisiimti kaltę – neigti kaltę (kitais atvejais pulti-gintis)
Pirmąją dilemą išspręsti nėra sudėtinga, pernai įraše jau pasakojau apie spąstus, į kuriuos nuolat papuola politikai. Priminsiu:
- Žmonės nepajėgūs suvokti objektyvaus pasaulio, todėl greta objektyvios realybės visada egzistuoja viešoji/suvokiama realybė. Tai neišvengiama – kaip aksioma geometrijoje.
- Taip pat neišvengiama tai, kad visada yra įvykiai ir jėgos, kurios didina (arba mažina) realybių atotrūkį.
- Ir trečia neišvengiama aksioma – sociumas (visuomenė, rinkėjai, klientai, politikai ir t.t.) sprendimus priiminėja remdamiesi ne objektyvia, o viešąja/suvokiama realybe.
Šiomis savaitėmis puikiai matoma ir atotrūkį skatinantys įvykiai, besirutuliojantys Seime, ir jėgos – politiniai oponentai.
Išvada: komunikuoti reikia, belieka imtis Tylos matematikos, apie kurią rašiau prieš porą savaičių.
Tačiau ką kalbėti?
Neapibrėžtumai
Puikiai žinomas paradoksas, kad, žvelgiant į praeitį, įvykių seka atrodo labai logiška, tačiau žvelgiant į ateitį pasirinkimų yra daug, todėl neaišku, kuris kelias yra teisingiausias.
Situacija, į kurią pateko Tėvynės sąjunga, turi ne vieną neapibrėžtumą:
- Neaišku, kaltas-nekaltas.
- Neaišku, kuo baigsis teisinis procesas.
- Neaišku, kaip ilgai teisinis procesas vyks.
- Neaišku, ar bus įtraukti ir kaip bei kokiu lygiu partija ir kiti jos nariai.
- Neaišku, koks ir kaip vystysis politinis procesas, nulemtas teisinio proceso.
- Neaišku, kaip veiks ir ką kalbės aplinka (pradedant teisėsauga ir baigiant politiniais oponentais, visuomene).
Toks didelis neapibrėžtumų ir kintamųjų kiekis reiškia, kad nėra vieno teisingo ir tikslaus atsakymo, jo neįmanoma apskaičiuoti.
Tad vienintelis teisingas sprendimas: reikia susiformuoti komunikacijos kryptį ir poziciją, kuri leistų lanksčiai adaptuotis kintančioje komunikacinėje aplinkoje.
Karyba
Yra ne vienas garsus mūšis žmonijos karybos istorijoje, prieš kurį karvedys panaikina bet kokią atsitraukimo galimybę – pvz., sudegina laivus, kuriais atplaukta į priešo teritoriją, kaip tai padarė į Britaniją atplaukęs Vilhelmas Užkariautojas ar actekų užkariauti atvykęs Hernanas Kortesas.
Karvedžių logika aiški – tokiu būdu jie mobilizuoja savo karius. Tačiau šis kelias tinka tik tais atvejais, kai nebėra ko prarasti, ir ant kortos pastatoma viskas: gyvybė arba mirtis. Istoriją rašo nugalėtojai, todėl mes žinome apie sėkmingus tokios strategijos panaudojimo atvejus, tačiau neabejotinai buvo daug atvejų, kai ši strategija lėmė kariuomenės pražūtį.
Grįžtant prie komunikacijos: toks va-bank sprendimas būtų didžiausia klaida komunikuojant kintančioje aplinkoje. Dėl paprasčiausios priežasties – komunikacijoje nebūna pavienių mūšių, komunikacija yra ilgas ir kantrus karas.
Tad reikia veikti priešingai – užimti pozicijas, kurios suteiktų manevro laisvę, leistų, prireikus, atsitraukti, ir būtų galima kuo ilgiau kariauti karą.
Reikia užimti pozicijas, kurios suteiktų manevro laisvę, leistų, prireikus, atsitraukti, ir būtų galima kuo ilgiau kariauti karą.
Nuoseklumas
Aiški situacijos priežastingumo logika:
- Tėvynės sąjunga pateko į komunikacijos krizę.
- Krizę lemia prarandamas pasitikėjimas.
- Pasitikėjimas prarandamas, nes sociumo akyse laužomas nuoseklumas („buvo gera ir gerbiama partija, bet pasirodo…“).
Tėvynės sąjunga dar turi ir papildomą galvos skausmą – oponentus, kurie aktyviai ją įtraukinėja į informacinį karą (apie juos galite pasiskaityti čia), kurio metu partijai aktyviai segama „blogio“ etiketė. Perspektyvą turi schema pagal Karpmano dramos trikampį: valdantieji yra persekiotojas, nuo kurio kenčia rinkėjai/visuomenė (auka), ir jai padėti gali tik opozicija/kita partija (gelbėtojas).
Apie krizes jau rašiau: būtina atstatinėti nuoseklumą, o klasikinis sprendimas yra „never again“ algoritmas. Sprendimas labai paprastas ir aiškus – tokiu keliu einanti organizacija nesiima neigti situacijos, tačiau, priešingai, pareiškia ir veiksmais įrodinėja, kad padarys viską, daugiau tai nepasikartos (atsiprašymas, kaltės pripažinimas dažniausiai priklauso nuo teisininkų valios ir komunikatoriai šioje temoje turi silpnesnį balsą).
Jau girdžiu sakant: o ką partija turi pripažinti, už ką atsiprašyti? O jeigu visi bus išteisinti?
Kaip jau rašyta aukščiau, kintančioje aplinkoje yra labai rizikinga pasirinkti kietą poziciją (sudeginti laivai), nes dėl per didelio kintamųjų kiekio, praktiškai neįmanoma nuspėti, kaip vystysis įvykiai, todėl yra labai reali tikimybė, kad organizacija bus vėl neteisi.
Ką tai reiškia? Dar kartą sulaužytą nuoseklumą (keitė poziciją, pamelavo, gynė kaltąjį ir t.t.). Dukart sulaužius nuoseklumą, „never again“ algoritmas nebeveiks, o organizacijos reputacija artės prie raudonos linijos, kurią peržengus bus sudėtinga sugrįžti.
Dukart sulaužius nuoseklumą, „never again“ algoritmas nebeveiks, o organizacijos reputacija artės prie raudonos linijos, kurią peržengus bus sudėtinga sugrįžti.
Lankstumas
Svarbu: lanksčios ir adaptyvios komunikacinės pozicijos užėmimas nereiškia gudraus žongliravimo žodžiais, kai kalbama daug, bet nieko nepasakoma arba kasdien kalbama vis kitaip, kalbama tik tai, ką nori girdėti klausytojai, bet ne tiesą.
Krizės metu reikia kalbėti tiksliai, aiškiai ir nekeičiant pozicijos. Tačiau visada pasilikti erdvės atsitraukimui.
Tokiose situacijose verta pasinaudoti S. Covey pasitikėjimo matrica, kurios supaprastintą versiją įdedu žemiau.
Pozicija turi būti apie charakterį, o jos turinys – apie vertybes. Kodėl vertybės? Nes jos yra nekintančios: teisybė (turi būti rasta tiesa), sąžiningumas (prieš rinkėjus ir visuomenę), atsakomybė (pavyzdžio rodymas visuomenei).
Ir iš pat pradžių šią poziciją reikia apsaugoti nuo kritikos, pareiškiant: „jeigu paaiškės, kad viskas buvo kitaip, mes atitinkamai pakoreguosime savo poziciją“. T.y. pozicija yra lanksti, jau užimant ją yra pasiruošiama galimam atsitraukimui ar manevrui, kuris leis išsaugoti nuoseklumą.
Prieš porą dešimtmečių susidūriau su puikia šiai temai aktualia Reputation Institute suformuluota įžvalga: „Reputacija yra ne tai ką tu darai (ką gamini, parduodi ir t.t. – KG). Reputacija yra tai, už ką kovoji“.
Reputacija yra ne tai ką darai ir parduodi, bet tai, už ką kovoji.
Apibendrinam
- Nestabiliose aplinkose komunikuoti reikia, ir imtis Tylos matematikos, apie kurią rašiau prieš porą savaičių.
- Kintančioje aplinkoje yra labai rizikinga pasirinkti kietą poziciją (sudeginti laivai), nes dėl per didelio kintamųjų kiekio, praktiškai neįmanoma nuspėti, kaip vystysis įvykiai – organizacija gali būti vėl neteisi ir dar kartą sulaužyti nuoseklumą bei dar labiau pagilinti krizę.
- Saugiausia užimti poziciją, kuri suteikia lankstumo ir leidžia adaptyviai reaguoti į besikeičiančią aplinką.
- Poziciją adaptyvumą galima užtikrinti, kai ji formuojama iš vertybinės perspektyvos (faktai yra pernelyg statiški).
Kęstutis Gečas
https://www.linkedin.com/newsletters/kovos-laukas-smegenys-6944605957863714816/
