Rytuose tai yra tūkstantmetės politinės kultūros dalis, mus dažniausiai stebinanti ar gluminanti jos moderni išraiška – visos tos aukso statulos, įspūdingi mauzoliejai ir pan. Ten, ypač islamiškuose kraštuose, arba rusijoje, tiesiog kiek kitaip klostosi valdančiųjų-valdomųjų santykiai.
Absoliutistinės monarchijos su savo „karaliais-saulėm” kurį laiką egzistavo ir Vakarų Europoje, bet puikiai žinom, kuo jiems ten tai baigėsi. Tačiau Lietuvoje, kur net karaliai buvo seimuose renkami, o dažnai už juos didesnę galią turėdavo ponų taryba, didikai, tokio valdovo asmens suabsoliutinimo nebuvo. Čia tradiciškai labiau lankstomasi oligarchams, dažnai už nugaros tuo pat metu laikant špygą.
Žinoma, į šitą reikalą savo svarų indėlį įnešė sovietmetis, su partijos vadų – gensekų – monumentaliu garbinimu, bet tai vėlgi tebuvo rytietiškos tradicijos naujas rūbas. Lietuvoje turėjome keletą stiprių LKP pirmųjų sekretorių – A. Sniečkų, A. Brazauską, – bet jie buvo tik Maskvos statytiniai ir, net panorėję, negalėjo išsišokti, būtų bemat gavę per kepurę.
Ankstesniame įraše dabar steigiamo V. Landsbergio kulto moralinį pamatą kildinau iš L. Brežnevo epochos. O šįkart įdomiau kitkas – psichologinė šio reiškinio pusė.
Kam žmonėms iš viso reikia garbinti politikus (čia nekalbu apie šiaip simpatijas, kaip ir antipatijas, kas natūralu)? Iš kur kyla šis poreikis, jei atmesime nuogą pragmatizmą ir taikymąsi prie konjunktūros vardan asmeninės naudos? Arba savaiminę galios magiją, ko irgi nenuneigsi?
Iš gilaus pasąmoninio poreikio turėti Tėvą – moralinį autoritetą, padedantį atskirti Gėrį nuo Blogio, brėžiantį tarp jų aiškią ribą. Tokia yra pamatinė tiek dangiškojo, tiek ir žemiškojo tėvo funkcija.
Moderniaisiais laikais, sekuliarioje postreliginėje visuomenėje šis fundamentalus poreikis niekur nedingsta. Jis tik nuo Absoliuto pečių perkeliamas ant žmogaus, politiko, trapių pečių. Jeigu, pasak F. Nyčės, „Dievas mirė”, tai jo vietoje neišvengiamai pastatomas Dievo pakaitalas, surogatas. Giluminis poreikis garbinti, netekęs krypties link Būties Šaltinio, ieško kuo tai pakeisti ir nukrypsta link mirtingo žmogaus, paskelbiamo ar pasiskelbiančio šią būtį (tarkim gyvenimą laisvoje Lietuvoje) suteikusiu.
Tokio tėvo ir moralinio autoriteto teigiama tiesa tampa ir jo garbintojo Tiesa, kuri priimama be menkiausių abejonių ir svyravimų. O jei jos yra keliamos esančių anapus šio pasaulio vaizdo, tai sutinkama itin agresyviai, ne kaip demokratinėje valstybėje teisėta politinė diskusija, bet kaip niekšingų priešų kėsinimasis šį pasaulį sugriauti.
Taigi mūsų akyse gimstantis V. Landsbergio kultas nėra tik vieno žmogaus kraštutinės, gal net patologinės, savimeilės aktas, realizuojamas jam prieinamomis priemonėmis. Kaip nėra ir vienos partijos moralinės legitimacijos instrumentas, savotiška indulgencija nuo bet kokių netinkamų darbų ar nusikaltimų adekvataus įvertinimo.
Žinoma, yra ir to, bet ne tik. Landsbergis lietuvių visuomenėje arba karštai mylimas, arba giliai nekenčiamas priklausomai nuo to, kokia pasąmoninė Tėvo figūra, archetipas, su juo siejamas – Dangaus Tėvas, ar Melo tėvas. Viešpats ar šėtonas, tiesa ar klasta. Ir dažnai tam nereikia jokių argumentų, jų nė negali būti, nes meilė, kaip ir neapykanta, yra aklos ir čia automatiškai įsijungia ir į priekį veda emocijos.
Svarbu dar kai kas. Tie, kurie jam vienam atiduoda visą Sąjūdžio istoriją ir nuopelnus už laisvės kovą, tuo pačiu savanoriškai atsisako ir savo pačių subjektiškumo ir politiškumo.
Lyg nebūtų buvę daugybės kitų sąjūdininkų ir tūkstančių žmonių, įskaitant Jus ir mane, kurių pasišventęs, nors gal ir itin kuklus darbas padėjo Lietuvai tada išsivaduoti. Kodėl dabar būtina sudievinti ir garbinti vieną žmogų visų kitų sąskaita, juos pamirštant? Ar mes kokia Azija?
Yra tam tikri reikšmingi jo nuopelnai nepriklausomybei, nieks to neneigia, bet tik tiek. Kas buvo vėliau, deja, jau nebe taip gražu, įskaitant nevykėlio anūko įsodinimą į šiltus postus – tai jau atvira korupcija.
Daugiau blaivaus proto vertinant politikus, jie TIK žmonės. Kaip ir mes. Turintys puikybės ir egoizmo. Kaip ir mes. Klystantys ir netobuli. Kaip ir mes.
Geriau nedarykime sau stabų, o pagarbinkime savo Dangaus Tėvą. Ir kasdien dėkokime jam už viską. Net ir už skausmą ar vargą, kurie irgi reikalingi mūsų kelyje į tikrąją laisvę.
Rasa Čepaitienė, istorikė, kultūrologė
