Apaštalas Paulius Laiške galatams rašo: „Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi. Tad stovėkite tvirtai ir nesiduokite vėl įkinkomi į vergystės jungą!“ (Gal 5, 1). Apie kokią laisvę ir vergystę čia kalbama?
Laisvė yra išorinė ir dvasinė. Išoriškai esame laisvi, kai gyvename laisvoje valstybėje, ir mūsų laisvės neapriboja kiti žmonės ar teismo nuosprendis. Išorinė laisvė yra labai brangi, todėl už ją kovodami žmonės kartais sudeda milžiniškas aukas. Šiuo metu tai matome Ukrainoje.
Dvasiškai laisvas yra tas žmogus, kuris gali laisvai daryti dorus sprendimus; gali gyventi, vadovaudamasis blaiviu protu ir gerai suformuota sąžine.
Gyvendami žemėje, mes galime turėti išorinę bei dvasinę laisvę arba jos neturėti. Pokario metais, kai buvome sovietų okupuoti, neturėjome išorinės laisvės, bet savo dvasia daugelis buvome laisvi. Palaimintasis Teofilius net įkalintas rašė: „Esu laisvas kalinys.“ Tačiau gyvenant laisvoje Lietuvoje galima neturėti dvasinės laisvės; į vergystės jungą mus įkinko nuodėmė ir meilės stoka. Aplink save matome sunkius nelaisvės pančius nešančius žmones, turinčius įvairių priklausomybių, ypač nuo narkotikų, alkoholio.
Laisvė yra brangiausia Dievo duota žmogui dovana, todėl svarbu žinoti, kaip tą dovaną išsaugoti. Apaštalas Paulius rašo: „Iš tiesų, broliai, jūs esate pašaukti laisvei! Tiktai dėl šios laisvės nepataikaukite kūnui, bet stenkitės vieni kitiems su meile tarnauti“ (Gal 5, 13). Taigi, pagal apaštalą Paulių, svarbiausia apvaldyti kūno aistras ir gyventi meilėje.
Mes visi turime patirties, kaip kartais nelengva būti savo kūno polinkių bei aistrų viešpačiu. Esame nuolat atakuojami daryti tai, ko nori mūsų kūnas. Ir kaip apgailėtinai atrodo žmogus, jei seka savo aistromis ir tampa jų vergu.
Kaip pasipriešinti ir tapti nugalėtoju? Apaštalas Paulius rašo: „Aš sakau: gyvenkite Dvasia, ir jūs nepasiduosite kūno geismams (Gal 5, 16). Ką reiškia gyventi Dvasia? Kovoje už savo laisvę nesame vieni; su mumis kovoja mumyse gyvenanti Dievo Dvasia, tik reikia leisti jai veikti. Krikšto metu mes tampame Šventosios Dvasios šventovėmis, ir ji nuolat veikia mumyse, jeigu tik savo nuodėmėmis nesukliudome jai veikti. Dievas niekuomet nenustoja mūsų mylėti, net jei mes jo nemylime. Tačiau jis veikia mumyse tiek, kiek mes leidžiame jam veikti.
Šventosios Dvasios veikimui duodame laisvę, kai meldžiamės, prašydami jos pagalbos, o ypač kai priimame sakramentus – Sutaikinimą ir Eucharistiją. Todėl, siekdami dvasinės laisvės, turime kuo dažniau naudotis sakramentų teikiamomis malonėmis.
Kovoje už dvasinę laisvę yra svarbios ir mūsų pačių pastangos ir pavojingas bet koks lepšiškumas. Dievo žodis pateikia pavyzdžių.
Elijas pakviečia laukus ariantį Elišą būti Dievo pranašu. Šis tuojau palieka savo arimus ir nuseka paskui Eliją. Karalių knygoje skaitome: „Tada jis viską paliko, sekė Eliją ir tapo jo tarnu“ (1 Kar 19, 21).
Jėzus vienam vyrui pasakė: „Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei“ (Lk 9, 62). Mūsų nuodėmės pažeista prigimtis yra linkusi „dairytis atgal“, t. y. derėtis, kad gal net darant gera nereikia persistengti.
Mes, krikščionys, turime Jėzaus pavyzdį, kaip siekiant gero tikslo reikia ryžtingai veikti. Jėzus žinojo, kas jo laukia Jeruzalėje, bet nesuabejojo pasitikti kryžiaus mirtį. Evangelistas Lukas sako: „Atėjus metui, kai turėjo būti paimtas iš pasaulio, Jėzus ryžtingai nukreipė savo veidą į Jeruzalę“ (Lk 9, 51). O vyrui, panorusiam sekti paskui jį, Jėzus priminė, kad bus nelengva: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“ (Lk 9, 57–58).
Dėkokime Dievui už laisvės dovaną ir ją labai branginkime.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
