„Šimonytė Ukrainos pergalėje „Eurovizijoje“ mato europiečių norą priimti ukrainiečius į Europos Sąjungą (ES),“- miestui ir pasauliui iškilmingai pranešė LRT.
Savo Facebook paskyroje premjerė Ingrida Šimonytė tikrai rašo: „Ukraina susilaukė fenomenalios (nors ir nestebinančios) žiūrovų paramos (už ką balsavo kai kurios komisijos, kurias turėtum įtarti turint bent kažkokią kompetenciją vertinti – atskiras klausimas). Įvairios apklausos taipogi liudija didelį palaikymą Ukrainos narystei ES net tose šalyse, kurios anksčiau buvo skeptiškos,“ – teigia ji.
Premjerės įrašas daug ilgesnis – ten yra ir apie laiko dvasias, ir dar daug apie ką. Bet aš apsistosiu ties regėjimu, kad dainorėlių konkurso balsavimo rezultatai turės kokią nors įtaką Ukrainos narystės Europos Sąjungoje perspektyvoms ar bent yra kažkoks svarbus signalas.
Kai kurie pašaipūnai internautai jau pajuokavo, kad britus matyt norima sugrąžinti į ES, nes jų pasirodymas pelnė antrą vietą. O Vokietijai ten labai nesiseka, tai ji ES nepageidautina?
„Eurovizijos“, prisipažinsiu, seniai nežiūriu – mažai ten ko gero matydavau ir girdėdavau parodant bei padainuojant. Taip – ten būdavo politiškai motyvuotų balsavimų, „kaimyniško solidarumo“ ir pan., o kažkuriais metais ji pašaipiai pavadinta „balkanvizija“ kaip tik dėl šių priežasčių.
Kitados buvo svarstoma Turkijos narystė ES. Dar iki Erdogano, kuriam ateiti į valdžią, kaip pastebi kai kurie analitikai, gerokai padėjo šios šalies atstūmimas. Derybos su ja pradėtos nebuvo ir ėmė augti islamistų įtaka. Formali priežastis, šalia demokratijos trūkumų, buvo armėnų genocido nepripažinimas. Bet tai pasaka vaikams, kuriems pasakų reikia. Kur kas labiau logiškas paaiškinimas, kad Prancūzija ir Vokietija tiesiog nenorėjo klube dar vieno didelio ir įtakingo banginio. Mat Turkijos balsų kvota Europos parlamente būtų buvusi mažesnė tik už Vokietijos.
Iki Brexito Berlyną ir Paryžių erzino ir Jungtinės Karalystės įtaka. Sprangi jiems ir savo interesų mindyti neleidžianti Lenkija. O čia dar toks „kąsnis“, kaip didelė slaviška Ukraina, kurios demokratijos kokybė irgi šiaip sau, o dar ir karo metu sustiprėję nacionaliniai jausmai nelabai bus mieli ES dominuojančiam kosmopolitiniam, visur nacių ir rasistų amžinai ieškančiam elitui.
Taigi, karas karu, dainelės dainelėmis, o Ukrainos greitos narystės perspektyvos labai jau miglotos. Net Švedijos ir Suomijos kelyje į NATO atsirado dvi vilkduobės – sau šio bei to siekianti išsireikalauti Turkija, na ir Vengrija – kaip gi be jos. Tad ministrės pirmininkės politiniai regėjimai gęsta kartu su Eurovizijos šviesos efektais.
