Konstitucinis Teismas (KT) pradės nagrinėti savivaldybėms aktualią bylą.
Panevėžio apygardos teismas prašo ištirti, ar Konstitucijos 46, 120 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui neprieštarauja Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 2 dalis (2019 m. gruodžio 20 d. redakcija). Prašoma išaiškinti ar Konstitucvijai neprieštarauja norma, kad vidaus sandoris gali būti sudaromas, kai įsigyjamos viešosios paslaugos, administruojamos vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi.
KT pasiekė byla, kurioje kilo ginčas dėl savivaldybės sudaryto vidaus sandorio, Viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka jau įsteigtam viešųjų paslaugų teikėjui pavedant mieste teikti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas.
Pareiškėjo teigimu, Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį savivaldybės gali savo nuožiūra, nepriklausomai nuo galimybės viešojo pirkimo būdu užtikrinti paslaugų prieinamumą, sudaryti vidaus sandorius ir, netaikant Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimų, pavesti savivaldybės įmonėms teikti konkrečias paslaugas pagal Vietos savivaldos įstatymo 9 straipsnio 2 dalį.
KT pasiekė byla, kurioje kilo ginčas dėl savivaldybės sudaryto vidaus sandorio, Viešųjų pirkimų įstatymo nustatyta tvarka jau įsteigtam viešųjų paslaugų teikėjui pavedant mieste teikti komunalinių atliekų tvarkymo paslaugas.
Toks teisinis reguliavimas, galimai nepagrįstai suteikia privilegijuotą pranašumą savivaldybės įmonėms – jos gali išimtine tvarka sudaryti vidaus sandorius dėl viešųjų paslaugų teikimo. Taip galbūt paneigiama privačių ūkio subjektų konkurencijos laisvė ir jų teisė dalyvauti savivaldybėms teikiamų viešųjų paslaugų pirkimo procedūroje, atitinkamai konkuruojant (paslaugų kokybe, kaina) su savivaldybės įmonėmis.
Kadangi ginčijamu teisiniu reguliavimu, pareiškėjo nuomone, įtvirtinta neribota savivaldybių teisė, sudarant vidaus sandorius, viešąsias paslaugas pirkti tik iš savivaldybės įmonių, t. y. praktikoje sudaryti vidaus sandorius ne tik išimtiniais, specialiais atvejais, o šį būdą taikyti kaip įprastą viešųjų paslaugų pirkimo būdą, toks teisinis reguliavimas galimai prieštarauja ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
Pareiškėjas taip pat pažymi, kad pagal ginčijamą teisinį reguliavimą savivaldybės taip pat turi neribotą teisę, sudarydamos vidaus sandorį, pasirinkti viešųjų paslaugų teikimo kainą, kuri gali ir viršyti rinkoje vyraujančias kainas. Savivaldybės įmonė, sudariusi vidaus sandorį su savivaldybe, atitinkamai įgyja galimybę dalyvauti kitų perkančiųjų organizacijų organizuojamose viešųjų paslaugų pirkimo procedūrose ir siūlyti mažesnius įkainius nei privatūs ūkio subjektai, kuriems teisė sudaryti vidaus sandorius su savivaldybėmis nebuvo suteikta.
Tad, pareiškėjo nuomone, neribotos teisės sudaryti vidaus sandorius suteikimas savivaldybėms ir savivaldybės įmonėms nepagrįstai supriešina tame pačiame viešųjų paslaugų teikimo sektoriuje veikiančias savivaldybės įmones (finansuojamas savivaldybės lėšomis) ir privačius ūkio subjektus; taip pažeidžiamos Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalies nuostatos.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu, kuriuo savivaldybėms suteikta teisė sudaryti vidaus sandorius, kartu nebuvo įtvirtinta jų pareiga rinktis efektyviausią ar ekonomiškiausią viešųjų paslaugų pirkimo būdą. Toks teisinis reguliavimas, pasak pareiškėjo, sudaro galimybę savivaldybėms pavesti savivaldybės įmonėms teikti atitinkamas viešąsias paslaugas nevertinant galimybių jas pirkti (inter alia pirkti pigiau arba pirkti efektyvesnes, kokybiškesnes paslaugas) iš privačių ūkio subjektų, taip paneigiant savivaldybių pareigą siekti savivaldos bendruomenės gerovės ir perkamų viešųjų paslaugų kokybės gerinimo.
Taip, pareiškėjo nuomone, sudarytos sąlygos savivaldybėms nesilaikyti pareigos jų finansavimui skirtas lėšas naudoti efektyviai ir racionaliai, t. y. pažeistas Konstitucijos 120 straipsnis, kuriame, pasak pareiškėjo, įtvirtinta valstybės pareiga iš valstybės biudžeto finansuoti savivaldybes ir įtvirtinti teisinį reguliavimą, kuris maksimaliai ribotų savivaldybių galimybes neefektyviai ir neracionaliai naudoti tokias lėšas.
