Šį savaitgalį Palangą jau 21 kartą drebino sportinių automobilių lenktynės. Klimato krizės kontekste vienas degantis ir 40 super taršių automobilių, 1000 kilometrų zujančių ratu, atrodo makabriškai. Didelis svetimos gėdos jausmas apima matant, kokį platų būrį scenos, sporto ir socialinių tinklų žvaigždžių bei verslo įmonių šios lenktynės suburia. Tačiau labiausiai šokiruoja faktas, kad tokiam taršiam reginiui finansavimą skiria ir viešasis sektorius – pvz., Palangos savivaldybė 2019 metais priėmė sprendimą kasmet šioms lenktynėms skirti po 10 000 Eur.
Tarši puota klimato maro metu
Šių metų lenktynėse dalyvavo 41-a „benzingalvių” (šitaip jie pristatyti oficialiame renginio puslapyje) komanda. Kiekviena jų vairavo po brangų ir galingą sportinį automobilį, suvartojantį nuo 20 l/100 km kuro. Šie automobiliai varžėsi važiuodami daugiau nei 1000 kilometrų.
Visiškai preliminariais (minimalias ribas siekiančiais) skaičiavimais, toks kiekis automobilių lenktynių metu sudegino mažų mažiausiai 8000 litrų iškastinio kuro. Tai reiškia, kad bent 18 500 kg papildomų CO2 emisijų buvo išskirta į atmosferą.
O kur dar „sudrožtų” padangų komplektai? Kiek jų susidarė, informacijos neradau, bet darykime prielaidą, kad kiekvienas ekipažas pakeitė bent po 2 komplektus. Tai jau 328 padangos. Padangos, kurioms pagaminti reikėjo naftos, energijos ir kitų išteklių. Padangos, kurios dėl trinties su kelio danga išskiria sveikatai ir aplinkai kenksmingas medžiagas, ir kurių Lietuvoje beveik niekas neperdirba.
Ką jau kalbėti apie tai, kad vienas automobilis lenktynėse užsidegė. Laimei, vairuotojai nenukentėjo, tačiau degantys dažai, padangos, elektronika, išsilieję tepalai aplinkos oro ir juo kvėpuojančių žmonių sveikatos tikrai nepraturtino.
Asociacija „Aktyvus jaunimas” paskaičiavo, kad taršos lygis lenktynių dieną galėjo siekti 55 tonas CO2 emisijų, o pasiruošimas, kvalifikaciniai važiavimai, renginio aptarnavimas, žiūrovų kelionių ir susijusio emisijos šį skaičių galėjo padidinti keliasdešimt kartų.
Kokie taršos mastai yra iš tiesų – nežinome, nes lenktynių organizatoriai nė vienu žodžiu neužsimena nei apie taršą, nei apie tai, kaip ketina ją kompensuoti.
Pramogos kaina klimato krizės kontekste
Mokslininkai apie dėl žmogaus veiklos per sparčiai besikeičiantį klimatą pavojaus varpais skambina jau seniai. Ne taip seniai apie klimato krizę garsiai ėmė kalbėti ir pasaulio lyderiai nuo Baraco Obamos, Emanuelio Macrono ar Angelos Merkel iki Leonardo Di Caprio ir kitų kino ar muzikos autoritetų.
Tiesa, sociologai perspėja, kad kuo labiau kalbos apie klimato kaitą ir jos priežastis vyraus vien aukšto lygio politikų kalbose, kuo plačiau piešime tik apokaliptinius padarinių vaizdus ar pateiksime jų pavyzdžius iš auditorijai tolimų kraštų, tuo mažiau žinia pasieks ir paveiks žmogų.
Visgi šie metai, kiekvienam lietuviui davė progą savo kailiu pajusti, kaip atrodo klimato kaitos sukeliami orų ekstremumai. Jurbarke praėjusią savaitę iškrito katastrofinis kritulių kiekis. Visą Lietuvą kone tris savaites alino temperatūros rekordus mušanti kaitra. Ji mažino žmonių darbingumą, silpnesnės sveikatos asmenims kėlė negalavimus. Tiek nuo karščio, tiek nuo liūčių apgadinta nemažai infrastruktūros ir gyventojų turto. Ir visgi sumokėjome dar ne taip brangiai kaip Vokietijos ar Belgijos gyventojai, šiomis dienomis skaičiuojantys, kiek dėl liūčių sukelto potvynio užgeso gyvybių.
Kodėl tai vis dar laikoma madingu reiškiniu?
Visi supranta, kad šie orų ekstremumai – klimato kaitos padarinys. Seniai įrodyta, kad viena esminių jo priežasčių – iškastinio kuro deginimas.
Atrodo, kad tai jau aišku visiems, kol neužklysti į socialinius tinklus ar populiariąsias žiniasklaidos skiltis, kurias visą savaitgalį tvindė džiaugsmo ir pasididžiavimo kupinos įžymybių nuotraukos iš lenktynių.
Noriu tikėti, kad tai lemia žinių stygius, o ne visiškas amoralumas ar abejingumas mus supančiai aplinkai. Viliuosi, kad nors ir gerokai vėluodami, pagaliau ir Lietuvoje prieisime tašką, kai savo veidą, vardą ir autoritetą sieti su veikla, kuri visiškai nesuderinama su kryptimi, kurią diktuoja tiek klimato realijos, tiek ES brėžiamos Žaliojo kurso tendencijos, bus gėdinga. Jau seniai praėjo tie laikai, kai vienkartinės homo sapiens pramogos, aukojančios planetos ir ateityje joje gyvensiančiųjų interesus, buvo madingos.
Kiekvienas nuomonės lyderis (fizinio ar juridinio asmens pavidalu) privalo jausti atsakomybę už savo veiklą ir žodžius. Visgi pripažįstu, kad tai yra privataus apsisprendimo klausimas. Bent jau dabartinėmis sąlygomis. Padaryti įtaką jam gali nebent vartotojai – nebesekdami taršą propaguojančių influencerių, nepirkdami taršius renginius remiančių ar reklamuojančių įmonių produkcijos.
Kita situacija ir visiškai kitas atsakomybės mastas susijęs su viešuoju sektoriumi.
Už taršą mokame viešus pinigus
Pajūryje vykusios lenktynės yra ne vien tik privačių entuziastų lėšomis surengtas renginys. Palangos miesto savivaldybė 2019 metų pabaigoje tarybos sprendimu įtraukė šias lenktynes į reprezentacinių miesto renginių sąrašą ir nutarė trejus metus skirti joms po 10 000 Eur dotaciją.
Ir tai tik esamą bei būsimus renginius liečiantis sprendimas. Anksčiau savivaldybė skirdavo arba kiek mažesnes sumas, arba renginio organizatoriams įsipareigodavo suteikti daugybę kitų paslaugų ir lengvatų.
Pavyzdžiui, 2015 metų bendradarbiavimo sutartyje SAVIVALDYBĖ ĮSIPAREIGOJO ORGANIZATORIAMS leisti nemokamai skleisti reklamą miesto viešose erdvėse, apmokėti 3000 Eur siekiančias viešinimo išlaidas, apmokėti už teritorijos sutvarkymą po renginio, sudaryti sąlygas vasarą kurorte parkuoti su lenktynėmis susijusius automobilius ir skirti trasas lenktynėms centrinėje miesto vietoje.
Kaip tokių sąlygų priėmimo priežastis įvardintas siekis „didinti Palangos kurorto patrauklumą ir žinomumą”.
Nemažiau stebina ir kitų įstaigų požiūris. 2018 metais valstybės įmonė „Kelių priežiūra” nutarė didinti savo žinomumą Palangos lenktynių metu ir už 5200 Eur + PVM nupirko viktoriną lenktynių Facebook profilyje, žaidimus radijuje ir 3 video reportažus.
Ir tai tik viena iliustracija, renginių dėl kurių poveikio aplinkai kyla be galo daug klausimų, yra daug daugiau.
Pasiūlymas mentaliteto slinkčiai
Manau, kad tai yra skandalinga. Viešais pinigais negalime subsidijuoti ar kitaip skatinti taršos, juolab perteklinės. O jei jau tarša neišvengiama, viešos lėšos turėtų veikti kaip paskata taršą mažinti, pereiti prie alternatyvų.
Juolab, kad jau gana seniai yra aiškios metodikos, kaip bet kokio renginio organizatorius gali apskaičiuoti ir kiekybiškai įvertinti savo iniciatyvos ekologinį pėdsaką. Įrankiai yra, tiesiog reikia valios jais naudotis. Ir tą valią valstybė demonstruoti privalo. Ne lozungais, o konkrečiais reikalavimais. Todėl raštu teikiu siūlymą Vyriausybei ir savivaldybėms įvesti privalomą reikalavimą remiamų renginių metu neišvengiamai susidariusias CO2 emisijas matuoti ir kompensuoti.
Kompensacijų būdai gali būti patys įvairiausi – nuo tiesioginio mokesčio už taršą pervedimo aplinkosaugos reikmėms iki medžių sodinimo ar investicijų į dviračių ar pėsčiųjų takų infrastruktūros gerinimą ir t.t.
Atsakomybė
Kritikai teigia, kad mano keliamas klausimas – smulkmena. Be to, tai juk sportas, o ir lenktynės vyksta tik kartą per metus – sako jie.
Nesu ekofašistė, suprantu, kad šiuolaikinei visuomenei, kaip ir antikinei, reikia ir duonos, ir žaidimų. Kitaip tariant, svarbu ir emocijos, ir pramogos. Neprieštarauju ir faktui, kad per dieną iš iškastiniu kuru varomų automobilių į viešąjį ar švarų transportą visi nepersėsime.
Tačiau noriu atkreipti dėmesį, kad atsakomybės dalį už savo veiksmus turime prisiimti visi. Net kai tas veiksmas – tik nusifotografavimas renginyje. Ar noras žadinti ekonominį miesto gyvenimą. Nebeturime prabangos žengti žingsnius nematuodami jų įtakos aplinkai.
Komentaro autorė: Ieva Budraitė, Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkė
