Audringų diskusijų dėl viešųjų erdvių pastaruoju metu Lietuvos visuomenės tarpe tikrai nestokojama. Nuo svarstymų dėl atskiro monumento, parko įrengimo iki visos valstybės lygmeniu (vėl) iškelto klausimo dėl Vilniaus Lukiškių aikštės likimo. Pastarosios, kaip viešosios erdvės įrėminimas, veiklos ribas joje įtvirtinant LR Seimo priimtu įstatymu, virto diskusijų visuomenėje dėl šios aikštės įveiklinimo kulminacija. Laikinai įrengtas paplūdimys iš aikštės buvo išvežtas, o LR Seimo priimtas įstatymas liko.
Taip ir liko neatsakytas klausimas, kaip turi būti priimami sprendimai formuojant viešąsias erdves. Kas, kada ir kokia apimtimi priima sprendimus: visuomenė, valdžios ar savivaldos institucijos? Kieno balsas yra ar turi būti lemiamas viešųjų erdvių projektavimo, plėtros ir priežiūros klausimais?
Kalbant apie viešąsias erdves ir visuomeninės paskirties pastatus bei kokiais principais šios erdvės yra valdomos, galima būtų pasiremti Vilniaus ir Kauno miesto atskirų viešųjų erdvių ir visuomeninės paskirties pastatų pavyzdžiais. Kiekvienas iš šių miestų turi skausmingų vietų.
Nesinorėtų tarp visuomeninės paskirties pastatų ir viešųjų erdvių dėti griežtos takoskyros. Tuo labiau, kad šiuo metu viešosios erdvės sąvoka yra ganėtinai plati, nes daugelyje visuomeninės paskirties pastatų mes kuriame erdves visuomenės bendriems interesams.
Viešosios erdvės sąvokos apibrėžimas, taip, kaip jis nurodytas šiuo metu galiojančiame Teritorijų planavimo įstatyme, yra konkretus. Viešoji erdvė yra apibrėžiama kaip gyvenamosios vietovės urbanizuotos teritorijos erdvinės struktūros elementas, skirtas visuomenės bendriems interesams. Visuomenės bendrųjų interesų užtikrinimas yra būtina tam tikros erdvės priskyrimo viešajai erdvei sąlyga. Tačiau problema yra ne viešosios erdvės kaip sąvokos ir nuostatos apibrėžime, kuri laikui bėgant kinta ir vis labiau prasiplečia įtraukdama ir iki šiol buvusias netradicines erdves, kaip, pavyzdžiui, didieji prekybos centrai, biurai mieste ir pan. Svarstant viešųjų erdvių gyvavimo klausimą šiandien ypač svarbus tampa subjektų, dalyvaujančių šios erdvės gyvenime, teisės.
Įtampa tarp visuomenės ir valdžios institucijų
Viešosios erdvės planavimas ir tvarkymas, tiksliau, viešosios nuomonės paisymo šių erdvių valdyme apimtis ir poreikis, tampa savotišku demokratijos indikatoriumi. Viešųjų erdvių planavimo principų taikymas, galima sakyti, tampa demokratijos indekso apskaičiavimo sudedamąja dalimi. Kaip yra atskirose valstybėse valdomos viešosios erdvės galime proporcingai skaičiuoti ir šių valstybių demokratijos indeksą.
Tačiau norėtųsi rasti palaikymą minčiai, kad konkrečios viešosios erdvės planavimas demokratinėje visuomenėje neturėtų būti planuojamas individualiu įstatymu, kuriame būtų apibrėžta galima arba draudžiama veikla visuomenei ar asmeniui. Tam, kad apibrėžti miesto gyventojo ir jo svečio veiklos ribas demokratinėje visuomenėje turėtų pakakti kitų įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų, kurie reguliuoja visuomenės teisinius santykius. Pavyzdžiui, patvirtinu LR Seimo įstatymu yra nustatyta, kad Lukiškių aikštės naudojimas ir tvarkymas negali prieštarauti viešajai tvarkai ir gerai moralei. Klausimas, o kurioje kitoje Lietuvos aikštėje veiksmai, prieštaraujantys viešajai tvarkai, yra leidžiami?
Gali susidaryti įspūdis, kad Lukiškių aikštės Vilniuje memorialinio statuso įstatymas patvirtina iki šiol išlikusios komunikacijos su visuomene principus: draudimas ir prievarta. Kodėl šiuo atveju nepakanka demokratinės visuomenėje taikytinų teisės principų?
Demokratinėje visuomenėje teisiniai santykiai yra reguliuojami ne tik įstatymo normomis, bet ir teisės principais. Dalis jų yra įtvirtinti Lietuvos Respublikos įstatymuose kaip pagrindas, kuriuo turi vadovautis viešojo administravimo subjektai. Paminėsiu tik kelis iš jų: tai objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, efektyvumo, skaidrumo, lygiateisiškumo principai. Ir šių principų laikymasis yra tapęs privaloma sąlyga efektyviai socialinei, kultūrinei ir ekonominei visuomenės raidai. Viešosios erdvės planavimo, jos įveiklinimo ir priežiūros mechanizmų turinyje pastarieji principai tikrai neturėtų tapti antraeiliais.
Viešosios erdvės visuomeniniuose pastatuose planavimo politika. Ar ji yra?
Kaip ir minėjau, ne viešosios erdvės sąvokos apibrėžtis šiandien yra probleminė sritis, bet visuomenės ir valdžios institucijų įtakos, gebėjimų ir galių šių erdvių valdyme ribos bei veiklos principai.
Viešosios erdvės samprata yra tampriai susijusi su visuomenine paskirtimi pastatuose. Štai tokiu būdu mes pereiname iš viešosios erdvės, kuri ribotai gali būti suvokiama tik kaip erdvė esanti lauke, į platesnį jos suvokimą visuomeninės paskirties statiniuose.
Kauno centrinis paštas yra kitas viešosios erdvės objektas, dėl kurio (ne)tinkamo valdymo, visuomenės dalyvavimo tame galimybes galima tęsti diskusiją.
Kauno centrinis paštas, kaip visuomeninės paskirties pastatas, šiandien yra ne tik uždarytas, bet dar blogiau – jo kaip statinio būklė kelia visuomenės susirūpinimą jau ne vienerius metus. Jis yra virtęs apleistu visuomeninės paskirties pastatu, viešąja erdve. Nors ir visuomenei aktyviai dalyvaujant, o pastato savininkui siūlant šios problemos sprendimo būdus, statinio statusas nesikeičia ir nenaudojamo bei apleisto statinio būklė tik blogėja.
Kauno centrinio pašto pavyzdys jau faktiškai tapo chrestomatiniu: net ir esant aktyviam visuomenės dalyvavimui, valstybės institucijų veikla dėl to netampa efektyvesnė, t.y. jos iš vis nėra. Imituojant dialogą su visuomene, sprendimų, kurie užtikrintų pastato tinkamą naudojimą ir valdymą pagal jo paskirtį – visuomenės reikmėms – iki šiol nėra.
Pasigirdus nuomonei, kad tai yra „politinis klausimas“ belieka pasakyti, kad kai viešosios erdvės planavimo klausimas tampa „politiniu“, tuomet galime teigti, kad valstybėje viešosios erdvės visuomeniniuose pastatuose planavimo politikos apskritai nėra arba ji yra neefektyvi. Visuomenė, vertinant šį konkretų atvejį, neturi jokių efektyvių ir atitinkamą galią jai suteikiančių įrankių paveikti įvykių eigą.
Visuomenės galimybės dalyvauti viešosios erdvės planavime
Analizuojant šiuos pavyzdžius nesiimu vertinti pačios viešosios erdvės. Nekeliu klausimo, kas gali ar negali būti Lukiškių aikštėje, Kauno centriniame pašte. Labiau norėtųsi atkreipti dėmesį į visuomenės dalyvavimo viešosios erdvės formavimo metu galimybes. Tačiau tiek Lukiškių aikštės pavyzdys, tiek Kauno centrinio pašto pavyzdys rodo valdžios institucijų negebėjimą vesti dialogo su visuomene.
Esant konfliktui tarp valstybės ir savivaldos institucijos dėl Lukiškių aikštės panaudojimo, galiausiai nukenčia visuomenė, nes jai, įstatyminiu lygmeniu yra suformuojamas veiklos mechanizmas erdvėje nustatant tam tikras ribas.
Kauno centrinio pašto atveju tenka konstatuoti, kad nėra mechanizmo, kuris įgalintų visuomenę daryti poveikį valdžios institucijoms dėl sprendimų priėmimo, kai pastarosios apskritai vengia imtis iniciatyvos ar ką nors keisti.
Viešojo intereso gynimas, net ir teismine forma, daugiau susijęs su visuomenės galimybe ginčyti priimtus sprendinius ar projektus. Tuo tarpu, kai tų sprendimų apskritai nėra, galimybė ginčyti valdžios neveiklumą yra beveik neįmanoma.
Visuomenės dalyvavimas viešosios erdvės planavime teisinėje retorikoje daugiau susijęs su viešojo intereso gynimo problematika. Galbūt čia irgi yra užkoduota problema, kadangi visuomenei siekiant atstovauti viešajam interesui yra suteikiami tik gynybos ginklai. Formaliai vertinti šiuo metu galiojančių teisės aktų apibrėžiamas procedūras mes susiduriame su galimybe visuomenei ginti viešąjį interesą tuo atveju, kai yra priimtas atitinkamas sprendimas arba sprendimo priėmimas yra vilkinamas. Ir tai ne visais atvejais. Subjekto, šiuo atveju ir suinteresuotos visuomenės, kaip turinčios teisės ginti viešąjį interesą, įgalinimų ribos atitinkamuose įstatymuose irgi yra apibrėžtos, t.y. ribotos.
Spragos teisėkūroje?
Reziumuojant galima pasakyti, kad Lukiškių aikštės ir Kauno centrinio pašto situacija iliustruoja didelę problemą viešųjų erdvių valdyme: mes iki šiol nesame išsiugdę gebėjimų vesti konstruktyvaus dialogo tarp valdžios ir visuomenės, be kurio neegzistuoja demokratinė visuomenė. Viešųjų erdvių valdymas yra konstruojamas įstatyminių normų, kurios, be kita, ko dar ir sudaro pagrindą kvestionuoti visuomenės tinkamumą kelti klausimą dėl viešosios erdvės valdymo.
Lukiškių aikštės pavyzdys parodo, kad esant įtampai, valdžia savo poziciją iš karto užkerta teisės aktu – įstatymu, kuriame apstu imperatyvių nuostatų, o Kauno centrinio pašto pavyzdys patvirtina sąlygą, kad esant neveikliam valstybės turto valdytojui net ir aktyvi pilietinė visuomenė faktiškai neturi efektyvių įrankių paveikti įvykių eigos. Todėl nacionalinio reikšmingumo lygmens kultūros paveldo objektas ar kultūros paminklas, visuomenei keliant susirūpinimą dėl jo išlikimo, laukia kol į valdžią ateis atitinkamus gebėjimus turinti valdžia. Galime taip laukti dar ilgai.
Kaip gi šiuo atveju užtikrinti teisės į miestą įgyvendinimą? Paradoksas, bet teisės į miestą sąvoka neturi jokio atgarsio šios dienos Lietuvos teisėkūroje. Henri Lafebvre idėja, dar 1968 m. išreikšta jo knygoje “Le Droit à la ville” (“Teisė į miestą“) ir jau pakankamai prasiskynusi kelią viešosios teisės nuostatose demokratines vertybes puoselėjančiose valstybėse, Lietuvoje kol kas tik sklando miesto sociologų ar architektų diskusijose, neturėdama jokio atgarsio valdžios struktūrose. Kada teisės į miestą užtikrinantys principai taps viešųjų erdvių planavimo raktiniais žodžiais, kol kas sunku atsakyti.
Daugiau informacijos galite rasti čia.
Teksto autorė – Dr. Aušra Kargaudienė, advokatė
