Šimtas karo dienų, bet „dar nežuvo Ukrainos nei šlovė, nei laisvė/valia” ir, tikėkimės, nežus. O kaip su Lietuvos „laisve ir šlove”? Dar laikosi, ar iš praeities, t. y. iš mūsų paveldo, tradicijų, istorinės atminties semtis stiprybės jau tapo nepolitkorektiška, gėdinga, net kvaila?
Rasa Čepaitienė
– Iš kokių kokių tradicijų mokytis – vaikmušystės ar žmonpliumpystės? – paklaus pažangieji, tie, kurie šiandien išdidžiai žygiuos parade.
– Kokie ten jūsų didvyriai – juk tikri naciai! – atitars nacionalinis manipuliuotojas.
-Tylėkite ir nebruzdėkite, kai mes iš lempos įvesime nepaprastąją padėtį, kelsime kainas, griausiame ekonomiką, skolinsimės ir taškysimės skolintais pinigais ar dalinsimės jais tarp saviškių, kitaip būsite „ištirti” ir „nustatyti” esantys priešo „penktoji kolona” ar tiesiog pamišėliai, dėl politinio aktyvumo nusipelnantys būti patikrinti psichiatrų – grūmos mūsų „visų laikų geriausia vyriausybė”.
Kai prasidėjo karas ir ypač, kai buvo atskleisti Bučoje ir kitur prieš beginklius gyventojus įvykdyti (ir, neturėkim iliuzijų, toliau okupuotose teritorijose vykdomi) žvėriškumai, prisiminiau, kaip kažkada, prieš daug metų, būnant konferencijoje Maskvoje, draugė nusitempė į mauzoliejų. Ėjau ten be ypatingo entuziazmo, tačiau ši, ganėtinai atgrasi, patirtis man kaip šiokiai tokiai sovietologei ir totalitarizmo tyrinėtojai netikėtai buvo naudinga. Suvokiau, kad sistemos šerdyje glūdėjo atvira nekrofilija. „Leninas gyvesnis už visus gyvuosius” – pamenat? Šis eufemizmas turėjo pridengti ir paslėpti zombio skleidžiamą dvoką.
Sistemai žlugus iškamša pašalinta nebuvo, ir jos šešėlis toliau dengia ne tik Kremlių, Raudonąją aikštę, bet ir visą šalį.
Meilė ir valia mirčiai yra ir dabartinio putininio režimo esmė, be gailesčio metanti į karo žaizdrą tūkstančius gyvybių. Mirties kultas reiškia ne tik panieką gyvybei, bet ir žmogaus asmens kaip Dievo paveikslo ir panašumo atmetimą, sutrinimą į miltus. Nes šiam karui nėra kito paaiškinimo ir pateisinimo, kaip tik satanistinis mėgavimasis aukų žūtimis ir kančiomis, jų pažeminimu ir išniekinimu, svaiginimasis galia niokoti ir griauti, Vakarų baime. Putinas yra ne tik šio kulto vyriausiasis žynys, raganius, aukotojas, bet ir auka, nes šiai demoniškai religijai visiškai nesvarbu, kas atliks kruvinas apeigas ir kas – svetimieji ar savieji – bus atnešti ant jos altoriaus.
Vėl įkaitais imami vaikai, miestai apsupami, kad būtų įveikti badu, nusikaltimai žmogiškumui vėl vykdomi viešai, nesislapstant. Lyg nebūtų buvę Verdeno ar Ipro, Aušvico krosnių, Kambodžos mirties laukų, Ruandos kaukolių kalnų, Srebrenicos. Tarsi pasaulio bendruomenė jau nebūtų nusikalusi teisinių ir karinių įrankių šį blogį įvardinti ir sutramdyti. Panašu, kad jie, deja, atšipę.
Tūkstantmetės archaikos prabudimas, jos ropštimasis iš glūdumos, iš pelkių, apsėstos sielos pragaro, kartu pakeliant visą tą nesuvokiamą klaiko ir siaubo dumblą, plūdimas tarp dar gyvų, siekiant nepasiduodančius palaužti ir užnuodyti ta pačia neapykanta, pagieža, įtūžiu, kerštu, sadistiška piktdžiuga, yra iki šiol nematytas iššūkis ir tiesioginė grėsmė trapiai civilizacijai.
Ką jo akivaizdoje daro Lietuva, jos politikai? Ogi sprendžia tris begalinio aktualumo ir svarbos klausimus: vieno tokio pensininko įprezidentinimo, vienos tokios mažumos sąjungų žūtbūtinio siekio būti pripažintomis tuo, kuo niekada nebuvo ir nebus – santuoka ir šeima, ir narkotikų dekriminalizavimo, t. y. leidimo juos laisvai ir nebaudžiamai vartoti.
Istorijos perrašymas arba, vadinkime tikraisiais vardais, melas.
Žmogaus prigimties ir socialinių papročių paniekinimas prisidengus menamomis teisėmis ir atjautos reikalavimais. Ir, galop, priklausomybės nuo nuodų ir asmens fizinės, moralinės bei socialinės degradacijos bei priešlaikinės baigties skatinimas.
Taigi ta pati mirties kultūra, jos kultas, tik ne toks atviras, labiau pridengtas skambiais žodeliais ir PR kompanijų kuriamais patraukliais įvaizdžiais. Bet esmė lieka ta pati – neigti žmogaus prigimtį, jo tikrąjį pašaukimą augti ir tobulėti, paverčiant jį valstybinės mašinos įgeidžių, asmeninės ar kolektyvinės puikybės arba savo žemutinių aistrų tenkinimo vergu.
Tikslas irgi aiškus – plėsti šį kultą, įtraukiant į jį vis daugiau tikinčiųjų arba bent toleruojančių, čia tinka ir abejingi, esant reikalui priverčiami viešai deklaruoti savo ištikimybę ir prielankumą. Nes juk love is love ir tolerancija. Tik kažkodėl ta meilė ir pakanta veikia tik viena kryptimi, staiga tapdama represyvia, negailestinga ir paniekinančia susidūrus su kita nuomone, atsisakymu paklusti ir pripažinti. Nebelieka diskusijų, svarstymų, kompromisų ieškojimo, pagarbos žodžio laisvei ir oponento tikėjimui, vien spaudimas ir badymas pirštais.
Vėl, kaip ir tada, prieš šimtą metų, gėris nešamas kalaviju, prievarta, melu. Beje, draugas Leninas – čia kertinė figūra, stovėjusi ir sovietinio komunizmo, ir genderizmo ištakose. O tai neklystamas požymis, kad ne viskas čia gera ir teisinga.
Kaip pasipriešinti šitam mirties kultui? Esant reikalui – ginklu, ką dabar, ir daro mūsų broliai ukrainiečiai. Arba suvokimu, kas iš tiesų vyksta, malda, viešu kalbėjimu, atsisakymu bijoti ir nusilenkti, net jei jau bijo, tyli, apsimeta, kad nieko nevyksta netgi patys Bažnyčios tarnai, dalis kurių patyliukais jau net pereina į aną pusę. Svarbiausia – visur ir visada teigti gyvybę, tiesą ir meilę. Be neapykantos kitaminčiams ir klastos. Mažuose dalykuose, ir dideliuose.
Kas galite, ateikite šiandien 14 val. į Vilniaus Katedros aikštę, kur vyks atsiteisimo malda. Net jei bijote patyčių ar abejojate Dievo buvimu, manote, kad esate bejėgiai prieš šitą galios, įtakos ir propagandos buldozerį. Išdrįskite stoti tiesos apie žmogų ir nesuklastotos Vakarų kultūros pusėn.
