Jeigu vaikas kategoriškai atsitiko lankyti mokyklą, bėga iš pamokų, greičiausiai vienos priežasties tam nėra. Specialistai pataria į tokią problemą žiūrėti kaip ir į bet kurį kitą vaiko patiriamą sunkumą ir perspėja, kad pasikeitęs elgesys gali slėpti gilesnes emocines, elgesio ar asmenybines problemas.
Kiekviena situacija yra unikali
Psichologai pastebi, kad jaunesnio amžiaus vaikų nenoras eiti į mokyklą dažniau susijęs su problemomis šeimoje, o vyresnio – su vidiniais elgesio ar emocijų sunkumais.
„Mažesnieji iš pamokų bėga dėl nuo jų nepriklausančių išorinių priežasčių: tai gali būti įvairios problemos šeimoje, nepakankama tėvų priežiūra, visa tai lydinčios patyčios, ar kiti sunkumais su bendraamžiais“, – kalba psichologė.
Anot psichologės, jeigu vaikas nesijaučia saugus šeimoje, nepatenkinami jo baziniai poreikiai, grįžęs namo išgyvena baimę ar ilgą laiką būna nevalgęs, nieko keista, kad mokymasis jam nėra toks svarbus.
Tuo tarpu paauglystę išgyvenančiųjų elementarių pareigų nesilaikymas paprastai sąlygotas žemos motyvacijos mokytis, neigiamos bendraamžių įtakos, svaigalų, narkotinių medžiagų vartojimo arba psichikos sveikatos problemų, kitaip tariant – vidinių sunkumų. Paaugliai mažiau priklausomi nuo tėvų, didesnę įtaką jiems daro bendraamžiai, jų pačių vertybės ar požiūris į ateitį.
Tokios yra bendros tendencijos, tačiau bendrų sprendimų nėra. Specialistė pabrėžia, jog kiekviena situacija skirtinga, reikalaujanti individualaus požiūrio. „Jauno žmogaus gyvenimas patiria išbandymą ir santykio tuo metu laukia labai subtilaus, jautraus, net asmeninio“, – teigia pašnekovė.
Sutrikdo maži įgeidžiai ir didelis skausmas
Kasdienybėje jautrus vaikas gali patirti tokių sukrėtimų, kurie sukels emocinę sumaištį, sutriks miegas, neatpažįstamai pasikeis elgesys. Ir nors suaugusiajam priežastis atrodys menka, vaikui tai gali prilygti katastrofai.
Kauno rajono vaiko teisių specialistai prisimena neseną, šeimą rimtai išgąsdinusį, bet ir į sūnaus būseną dėmesį atkreipti privertusį nutikimą. Į mokyklą palydėtas trečiokas, pamokų metu paslaptingai dingdavęs, o namo grįždavo tik vakarop. Berniukas sukėlė nemenką galvos skausmą savo tėvams ir mokytojams, kategoriškai atsisakydamas pasipasakoti kur dingstąs. Tėvams nebeliko nieko kita, kaip tik tapti sekliais. Priežastis tąkart paaiškėjo greitai: vaikas traukė pas netoli mokyklos gyvenančią močiutę, kuri augino mielą šunytį, leido su juo žaisti. Berniuko didžiausia svajonė buvo šuo ir jis jautėsi vienišas.
Vienoje iš Kauno regiono gimnazijų nutikusi istorija primena apie jautrumą ypatingoms situacijoms. Kai galimai siekdama bent trumpam sumažinti dėl avarijoje žuvusių tėvų išgyvenamą skausmą, moksleivė pradėjo žalotis, savo ruožtu įsikišo ir mokykla. Pedagogams bandant organizuoti klasiokų palaikymą ir atidų dėmesį šiai merginai, neišsaugota skaudi paslaptis, tad iki tol stropiai besimokiusi mergina, gimnazijos durų nebepravėrė kelis mėnesius. Krizė pareikalavo medikų įsikišimo.
Girdėkime, ne ką sako – ką pasakyti nori
Koks turėtų būti tėvų, artimųjų vaidmuo susidūrus su vengimu eiti į mokyklą?
„Pirmasis žingsnis – atviras pokalbis, – tokį receptą siūlo išmėginti socialinė darbuotoja Gitana Salickienė. – Atsitraukimas arba problemų ignoravimas, sunkumus tik pagilins. Krizę spręsti netinkamas ir kategoriškas elgesys“.
Specialistė sako, kad vaikas turi jaustis saugus kai su tėvais kalba apie išgyvenimus ir pataria, kaip to pasiekti. „Parodykite meilę ir dėmesį, besąlyginį palaikymą. Išgirskite savo vaiką. Ne ką sako, bet ką pasakyti nori. Ką signalizuoja jo žodžiai, laikysena. Tokia jūsų, kaip tėvų pareiga, net jeigu ir labiausiai įskaudinti esate. Kaltės ar pykčio sukėlimas greičiausiai teigiamų rezultatų neduos. Priešingai – iššauks gynybinę reakciją, pasipriešinimą,“– vertingais patarimais dalijasi G. Salickienė.
Kai vaikas išgyveną krizę, už nusižengimus neišleidę jo į kiną, pas draugus ar taikydami griežtesnes bausmes, nepaskatinsime jo grįžti į įprastą ritmą. „Tai nėra tinkamas sprendimo būdas“, – patikina specialistė.
Liūdesys, bejėgiškumas, beprasmybė – tokiu metu vaiką lydintys jausmai. Net jeigu negeba artimiesiems atsiverti, ar net atsiriboja, vaikas vis viena tikisi pagalbos, užtikrina šios srities žinovai. Gal būt negalima išspręsti konkrečios vaiko problemos, gal kai kurios net nėra išsprendžiamos (sunki liga, netektis), tačiau dėmesys, supratimas ir palaikymas padės išgyventi sunkų laikotarpį, išvengti emocinių sunkumų ateityje bei sustiprėti kaip asmenybei.
Nebijokime prašyti pagalbos
Vaiko teisių gynėjai vis dar susiduria su skaudžiais atvejais, kaip dėl pakitusio vaiko elgesio sunerimstama per vėlai, sunkumams tęsiantis jau ilgą laiką. Ragina nebijoti kreiptis pagalbos į mokyklos bendruomenę, psichologą, mokytoją ar bet kokį kitą vaikui autoritetu esantį asmenį – kiekvieno vaiko širdį galima rasti kelią.
Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriuje pasakoja, kad į ilgą laiką mokyklos nelankančių, nusikalti linkusių paauglių širdis vienuose iš vidurio Lietuvos globos namų pabandė prisibelsti per ypatingą asmenybę. Pasitelkė žmogų, kurio gyvenimo būdas įkvepia, o ne kasdien girdimi žodžiai skatina susimąstyti. Su jaunimu pabendrauti maloniai sutiko salezietė sesuo Liucija. Susitikimas, pripažino „sunkiais“ vadinami paaugliai, „kažkaip paveikė“.
„Labai svarbu imtis savalaikių pagalbos priemonių, delsiant padėti bus vis sunkiau. Ir tam išnaudoti visas galimybes, be jau žinomų, net ir labai nestandartines. Tyrimai atskleidžia, jog ankstyvas mokyklos nelankymas susijęs su prastesne vaiko adaptacija, galimu psichoaktyvių medžiagų vartojimu, asocialiu elgesiu ateityje,“ – atidžiais būti tiek tėvus, tiek kasdien moksleivį matančius pedagogus ragina psichologė G. Starkevičiūtė.
Jausdamas dideles mokymosi spragas, tėvų ar mokytojų priešiškumą, vaikas gali dar daugiau „nutolti“ nuo mokyklos bendruomenės, ieškoti savirealizacijos ir pripažinimo netinkamose bendraamžių grupėse, įsitraukti į pavojingą sau ir kitiems elgesį.
„Beje, neužmirškime, kad nuo pat ankstyvosios vaikystės ugdomas ir skatinamas vaiko prigimtinis smalsumas, žingeidumas, ugdomi gebėjimai – padės išvengti daugelio mūsų aptartų rūpesčių“, – primena psichologė.
