Valstybės žlugimas neprasideda nuo tankų pasienyje ar karo židinių kaimynystėje. Jis prasideda tyliai – kai valdantieji nustoja galvoti toliau nei iki artimiausių rinkimų. Kai nebelieka idėjų, kurios vestų naciją. Kai politinė kalba tampa buitinė, o valstybės likimas – atsitiktinis. Šiandien Lietuvos politinė mintis nebekuria ateities. Ji gyvena tik šia diena. Ir tai – mirtina klaida.
Mūsų politinis elitas tapo „buitinių problemų administratoriumi“, ne valstybės architektu. Politikai ginčijasi dėl postų, ambicijų, įtakos zonų, tačiau nepateikia jokios aiškios vizijos: kur Lietuva turi būti po šimto metų? Kokia jos misija pasaulyje? Kokį žmogų ji augina? Kokią civilizaciją kuria? Šių klausimų nebuvimas nėra atsitiktinumas – tai politinės minties degradacijos simptomas.
Lietuva gyvena be tikslinės krypties
Pažvelkime į dabartinių partijų programas. Jos pilnos pažadų „spręsti kainas“, „padidinti algas“, „pagerinti švietimą“, „optimizuoti sveikatos sistemą“. Visa tai – svarbu, bet tai nėra vizija. Tai – buhalterinė dienotvarkė. Jokia partija nekalba apie Lietuvą kaip civilizacinį projektą: apie tautos išlikimą, apie ateities iššūkius, kurie gali nušluoti tuos, kurie nesiruošia.
Ar kas nors šiandien Seime kelia klausimą, kaip atrodys Lietuva, jei klimato krizė sukels milijonines pabėgėlių bangas iš Afrikos ar Artimųjų Rytų? Ar esame pasirengę atremti tokią grėsmę? Ar bent suprantame, kad tai gali tapti mirties nuosprendžiu mūsų kultūrai, demografijai ir saugumui? Niekas apie tai ir nemąsto, o ištikus bėdai puls karšligiškai prašyti ES pagalbos. Valstybė tapo neatsakingu už savo veiksmus vaiku, negebančiu pažvelgti toliau savo kasdienio įnorio.
Ar kas svarsto, kaip apsisaugosime nuo ateities pandemijų, kai nesugebame išspręsti net tokios problemos kaip gydytojų trūkumas?
Kas kuria strategiją, kaip sustabdyti tautos nykimą, kai gimstamumas mažėja, o emigracija tebėra nuolatinė grėsmės šmėkla?
Kas šiandien svarsto, kaip išsaugosime lietuvių kalbą, kai mūsų jaunimas gyvena algoritmų valdomuose globaliuose pasauliuose, kur kalbos išlieka tik tada, kai jos tampa tapatybės ir pasididžiavimo šaltiniu?
Kas pagaliau rimtai rengiasi tam, kad Rusija, pralaimėjusi karą ar sukrėsta vidinės krizės, gali virsti dar pavojingesne imperine pabaisa? Net dabar, kai dronai iš jos teritorijos skrodžia mūsų dangų, mes vis dar diskutuojame, ar tikrai būtina rimtai investuoti į oro gynybos ir dronų sistemas – nors net ir kvailiui turėtų būti aišku, pagal Ukrainos pavyzdį, kas veikia, o kas ne.
Visa tai – retoriniai klausimai. Atsakymai į juos yra absoliučiai aiškūs.
Mes praradome valstybės statytojus ir gavome vadybininkus
Šiandieniniai politikai nekuria ateities – jie švelnina dabarties nepatogumus. Jie nebeplatina idėjų – jie pataikauja masių nuomonei. Jie nebemąsto kaip tautos vedliai – jie elgiasi kaip viešųjų ryšių projektų vadovai.
Tai visiškai negalima lyginti su politikais tarpukariu. Smetonos laikų politinis elitas, kad ir kaip būtų vertinamas, turėjo vieną savybę: jie žinojo, kad kuria valstybę nuo pamatų, todėl jiems reikėjo krypties. Jie steigė universitetus, kūrė kultūros institucijas, formavo valstybę su idėja, kad Lietuva yra daugiau nei teritorija – ji yra dvasinis projektas. Dabartiniai politikai dažnai net nesupranta, kad jie yra atsakingi ne tik už šiandieną, bet ir už tai, ar iš viso rytojus bus įmanomas.
Valstybei reikia vizionierių, ne postų medžiotojų
Jeigu Lietuva ir toliau gyvens be ilgalaikės krypties, ji bus svetimos ateities nulemta teritorija. Civilizacijos, kurios žino savo tikslą, visada nugali tas, kurios vegetuoja.
Todėl šiandien Lietuvos politika turi iš naujo atrasti misiją:
- suformuluoti, kokiai kultūrai priklausome ir kokią kuriame;
- atsakyti, kaip garantuosime tautos išlikimą pasaulyje, kuriame mažos tautos gali būti prarytos;
- pasirengti globalių krizių ir konfliktų bangoms;
- sukurti švietimo sistemą, kuri augintų ne darbo jėgą, o veikiančius ir mąstančius valstybės kūrėjus;
- įtvirtinti lietuviškumo idėją kaip pamatinę vertybę.
Šiandien mums nereikia daugiau ministerijų, biurokratinių schemų ar rinkiminių pažadų. Mums reikia žmonių, kurie drįstų tarti žodžius: „Lietuva po šimto metų bus gyva, nes mes ją tokią padarysime.“
Jei to nepasakysime mes, tai pasakys už mus kiti. O didžiausia tragedija yra ta, kai valstybės likimą parašo tie, kuriems ji nerūpi.
