Šiandien, gruodžio 19 dieną, seniausiam Lietuvos profesionaliam teatrui – Nacionaliniam Kauno dramos teatrui – sukanka 99 metai!
Pradėjęs veiklą kaip Vaidykla, 12 kartų keitęs pavadinimą, lyg sodas sodinukus dalinęs režisierius ir aktorius kitiems Lietuvos teatrams, teatras nestokoja kūrybiškumo ir jaunatviškos energijos, nes čia visa jėga gimsta kūryba.
Juozas Vaičkus, Konstantinas Glinskis, Borisas Dauguvietis, Antanas Sutkus, Andrius Oleka-Žilinskas, Michailas Čechovas, Henrikas Vancevičius, Jonas Jurašas, Eimuntas Nekrošius, Jonas Vaitkus, Gytis Padegimas, Gintaras Varnas ir dar daug kitų režisierių, parašiusių aukso puslapį šiame teatre.
Su ištikimais teatro žiūrovais susitikome iš pat ankstyvo ryto – LRT radijo laidos #RytoAllegro tiesioginiame eteryje.
Apie asmeninius prisilietimus prie teatro, jo pradžią, svarbiausius ir sudėtingiausius etapus, spektaklius auginusius laisvei, tradicijas ir vertybes, įspūdingą kūrybinę praeitį ir nenuspėjamą ateitį kalbėjo teatro generalinis direktorius Egidijus Stancikas, aktoriai Dainius Svobonas, Inesa Paliulytė, Sigitas Šidlauskas ir Andrius Gaučas.
Kūrėjų mintys apie tradicijas ir jų dermę šiandieniniame teatre.
Teatro generalinis direktorius Egidijus Stancikas: „Mūsų šviesios atminties vyresnieji kolegos Rūta Staliliūnaitė, Birutė Raubaitė, Kęstutis Genys adoravo teatrą ir sakydavo, kad tai šventovė. Tuo metu, man ir jauniems kolegoms, atrodė, kad tai seniena. Bet kas nutiko, – prabėgus metams, remontuojant teatrą, kada stengėmės išlaikyti kūrybą, neprarasti žiūrovų, tai tapo neatsiejama gyvenimo dalis. Kad ir kaip keistai atrodytų mūsų svečiams, eidamas į sceną nusiaunu batus. Tai „sėdi“ kraujyje – su gatvės batais į sceną užginta eiti. Tai davė pagarbą kolegai ir santykiui į tai, kas vyks toje erdvėje. Nejučiomis persisemi ta tradicija, kuri sceną paverčia šventa.“
Aktorius Andrius Gaučas: „Yra beatsirandantis stereotipas, kuriam nenorėčiau leisti įsišaknyti, kad jaunoji karta nori griauti tradicijas. Galiu suvokti, kad tradiciją ir šiuolaikiškumą galima suderinti. Jie vienas kitą gali papildyti. Reikia suvokti praeitį ir blaivia žiūrėti į ateitį, surandant balansą. Stiprybe yra ryšyje, o ne griovime.“
Aktorė, režisierė Inesa Paliulytė: „Be idealizmo ir idėjos ir tam tikros misijos teatre dirbti neįmanoma. Kalbant apie tradicijas, jų nereikia laužyti, jas reikia tęsti, papildyti, išplėsti. Mes turime nuostabią kalbą, techninių galimybių. Jau dabar mūsų režisieriaus padėjėjai nelaksto su skardos gabalu ir nekelia griaustinio garso. Koks buvo įdomumas, kai žmogus ir dūmydavo, ir garsus keldavo! <…> Kaip mūsų kolega Robertas Vaidotas sakydavo: „Teatras turi būti kaip namai. Prosenelis, senelis, tėvai, vaikai…“ Aš už tradicijas.“
Aktorius Dainius Svobonas: „Buvo labai smagu susitikti su vyresniosios kartos aktoriais, iš kurių buvo galima pasimokyti tvirtumo, konflikto sukėlimo. Teatras be konflikto yra niekas, tuščia įstaiga. Didžiulis pavojus, kada teatras gyvena patogiai, jaukiai. Tada jis tampa savivaldybės vestibiuliu. Teatras yra įdomus, kai jisai kalba apie didžiausias žmogiškąsias problemas: meilės-neapykantos, mirties- gyvenimo, kaip jos išsprendžiamos, tada yra įdomu, o žmonės eina į teatrą.“
Aktorius Sigitas Šidlauskas: „Aš kaip žiūrovas einu į teatrą, kad po spektaklio turėčiau nemigo naktį. Kad jis man keltų minčių, klausimų, nepaleistų. Linkiu teatro žiūrovams tų nemigo naktų.<…>. Mes gyvename režisūrinio teatro laikais. Didžiausias iššūkis, kad jaunoje kartoje atsirastų tų lyderių ir figūrų. Ir visai nesvarbu, ar jie kalbės provokacijos, gilinimosi į menus, aktualijų rezonavimo būdu. Tada natūraliai atsiras temos ir reikalingi konfliktai.“
Visą laidą klausykite lrt.lt mediatekoje
Gimtadienį švęskime kartu!
Nacionalinio Kauno dramos teatro informacija
