Radvilėnų plente 19, Kaune, stovintis pastatas – vienas ryškiausių Lietuvos tarpukario modernizmo pavyzdžių. Tarpukariu buvusi Ginklavimo valdybos Tyrimų laboratorija (dabar Kauno technologijos universiteto Cheminės technologijos fakulteto A korpusas) pastatyta 1933–1937 m. ir laikoma inovatyviausiu to meto mokslo objektu Baltijos šalyse.
Istorija
Idėja įkurti modernią tyrimų laboratoriją gimė apie 1930–1932 m., kai Lietuvos kariuomenei prireikė specializuotos įstaigos ginkluotės, amunicijos, cheminių medžiagų ir kitų karo pramonės žaliavų bei gaminių tyrimams. 1932 m. surengtą architektūrinį konkursą laimėjo Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Statybos prasidėjo 1933 m., o laboratorija oficialiai atidaryta 1937 m. (kai kuriuose šaltiniuose minimas 1935–1936 m. laikotarpis).
Kompleksą sudarė pagrindinis laboratorijos pastatas, raštinė su prižiūrėtojo butu, ūkiniai pastatai ir dirbtuvė metalui, medienai bei stiklui apdoroti. Laboratorija buvo aprūpinta moderniausia to meto aparatūra iš Prancūzijos, Vokietijos, Anglijos ir kitų šalių. Čia veikė organinės ir techninės chemijos, prekių tyrimo ir kiti skyriai. 1940 m., okupavus Lietuvą nukentėjo nestipriai – pasisekė, nes laboratorija buvo perduota Kauno universitetui.
Architektūra
Pastatas – klasikinių funkcionalizmo principų įkūnijimas. Trijų aukštų (su daliniu ketvirtu) statinys pasižymi simetriška kompozicija, juostiniais ir kampiniais langais, plokščiu stogu ir nedekoruotu, šviesiu fasadu. Ypatingą išvaizdą jam suteikia ant stogo iškilę žalvariniai ventiliacijos kaminėliai – tai ne tik estetinis, bet ir funkcinis elementas: jie atskirai šalino skirtingų laboratorijų garus, kad būtų išvengta sprogimų.
Gelžbetoninį karkasą, perdangas ir mūro sienas suprojektavo inžinieriai Anatolijus Rozenbliumas ir Viktoras Ražaitis. Pastatas buvo suprojektuotas taip, kad sprogimo atveju nukentėtų tik langai, o sienos liktų sveikos. Išliko nemažai autentiškų interjero detalių: traukos spintos, laiptų turėklai, baldai, šviestuvai.
Architektas
Vytautas Landsbergis-Žemkalnis (1893–1993) – vienas žymiausių Lietuvos tarpukario architektų, modernizmo pradininkas šalyje. Studijavo Rygos politechnikos institute ir Romos aukštojoje architektūros mokykloje. Tarpukariu Kaune projektavo daug svarbių pastatų, o šis objektas laikomas vienu jo ryškiausių darbų. Jis ne tik parengė projektą, bet ir prižiūrėjo statybos darbus.
Reikšmė šiandien
Nuo 1992 m. pastatas įrašytas į Kultūros vertybių registrą kaip nacionalinės reikšmės architektūros paminklas. 2015 m. jam suteiktas Europos paveldo ženklas, o 2023 m. kartu su kitais Kauno modernizmo objektais jis įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Pastatas iki šiol išlaikė pirminę funkciją ir yra gyvas tarpukario Lietuvos mokslo bei architektūros simbolis.
