Kai apie šitą karą kalbam mes, aš, Arūnas Kumpis, Andrejus Šildiajevas ar kiti frontą savo akimis matę žmonės, dažnai atsiranda aiškintojų, kad čia „perdėjimai“, „emocijos“, „toksiškumas“ ar dar kažkas.
Rimas Armaitis
Bet va esmė ta, kad apie tą pačią realybę kalba ir Jonas Ohmanas. Žmogus, kuris dešimt metų gyvena Ukrainos karo ritmu, nuolat būna kontakte su frontu, daliniais, logistika, sužeistaisiais, žuvusiųjų istorijomis. Ir jo išvados praktiškai identiškos.
Kad karas jau seniai nebe toks, kokį daugelis įsivaizduoja iš senų NATO prezentacijų ar filmų. Kad frontas šiandien – ne tik apkaso linija.
Tai dronai, FPV, nuolatinė medžioklė, logistika po taikikliu, išsekimas, technologinis lenktyniavimas ir ištisinė „kill zone“, kur net už dešimčių kilometrų nuo nulio tu jau nebesijauti saugus. Apie tai mes kalbame jau ne pirmi metai. Tik kai tai sako fronto žmonės – daug kam atrodo per aštru. O kai tą patį pradeda sakyti Ohmanas, staiga atsiranda daugiau tylos ir mažiau šypsenėlių.
Ir čia net ne apie ego ar „kas buvo teisus“. Čia apie tai, kad karas pasikeitė greičiau nei mūsų institucijų, biurokratų ir dalies karininkų mąstymas. Ukraina jau gyvena visiškai naujo tipo kare, o dalis Europos dar vis bando ruoštis praeities konfliktams. Todėl ir atsiranda tas nuolatinis konfliktas tarp tų, kurie karą matė realybėje, ir tų, kurie jį iki šiol mato skaidrėse.
Ohmanas labai aiškiai pasako vieną svarbų dalyką – Ukraina šiandien laiko ne tik savo frontą. Ji realiai laiko visos Europos saugumo sieną. Ir jei kažkas vis dar mano, kad čia „tolimas konfliktas“, tai reiškia tik viena – žmogus dar nesuprato, kokiame laikmetyje gyvename.
Video žiūrėkite čia:
