Neseniai viename renginyje iš žinomos mokslininkės, kurią žinau esant finansuojamą žydų fondų, išgirdome raginimus per švietimo sistemą ir viešąją erdvę labiau akcentuoti kolektyvinę lietuvių atgailą dėl Holokausto.
Kolegė piktinosi, kad jos vis dar trūksta. Deja, neturėjau tada galimybės jos paklausti, o kokiu būdu ir kaip dažnai pati dėl to atgailauja? Ir jeigu jau klausimas keliamas taip, tada gal būkime nuoseklūs ir pareikalaukime atgailos ir iš tų Lietuvos piliečių, kurie kolaboravo su sovietais per pirmąją ir antrąją jų okupaciją, žudė ir trėmė Lietuvos gyventojus į Sibirą, grobė jų turtą?
Arba iš jų, patogiai užsislapstinusių 75 metams, vaikų bei anūkų, kurie, kaip žinia, dabar labai aukštai, šiltai ir sočiai įsitaisę auklėja mus, netikėlius, kokias vertybes išpažinti ir kokius dievus garbinti?
Įdomu štai kas – šiaip lietuvybė ir politinė lietuvių tauta visomis išgalėmis ir būdais ardoma, silpninama ir niekinama, tačiau šiuo atveju kažkodėl būtent jos prireikia, kad galėtų būti kolektyviai apkaltinta kolaboravusi su naciais. Nieko neprimena? Juk tai putinas kaltina ukrainiečių tautą in corpore esant naciais, reikalingais „denacifikacijos”.
Nesu tikra, ar galima kolektyvinę kaltę primesti net vokiečių tautai, nes jų tarpe, nepaisant valstybinės politikos, vykdžiusios šiuos nusikaltimus žmoniškumui, vis dėlto buvo ir tam besipriešinusių, kurie su tuo kovojo ir žuvo.
kolektyviai tam tikras grupes ar tautas kaltinti ir persekioti mėgo būtent totalitariniai režimai.
Juolab lietuviams, patyrusiams viena kitą sekusias tris žiaurias okupacijas su ilgalaikėmis jų pasekmėmis. Tuo nenoriu neigti konkrečių lietuvių – nacių kolaborantų ir žydšaudžių – padarytų nusikaltimų. Tačiau kaip su tuo susiję visi kiti lietuviai, karo metu gyvenę ir vėliau gimę, iš kurių dabar reikalaujama atgailauti ir materialiai kompensuoti žalą? Kokiu rezultatu ir kada šie kaltintojai galop pasitenkintų?
Beje, kolektyviai tam tikras grupes ar tautas kaltinti ir persekioti mėgo būtent totalitariniai režimai. Vakarų teisinėje tradicijoje pripažįstama tik individuali kaltė. O krikščionybėje atgaila gali būti tik laisvanoriška ir vedanti prie vidinių pokyčių.
Kokių tad pokyčių iš mūsų visuomenės nori kolektyvinės atgailos dėl Holokausto reikalautojai?
Gal liaukimės istoriją moralizuoti ir kriminalizuoti, versti politikos tarnaite ir galios žaidimų įkaite? Kur senas geras siekis tiesiog suprasti „kaip iš tikrųjų buvo”, be baimės būti apkaltintam nebūtais dalykais ir nukentėti vien už tai, kad keli kai kam nepatogius ar nemalonius klausimus?
Kiekviena tauta turi tam tikrą skaičių savo niekšų, aukų ir didvyrių. Niekšų darbus smerkime, aukas užjauskime, o didvyriais, gynusiais Tėvynės laisvę savo gyvybės kaina, didžiuokimės. Viskas paprasta. O ten, kur nepaprasta, kur biografijos sudėtingos ir „su pustoniais”, palikime jas tirti ir vertinti profesionaliems istorikams. Kodėl visos kitos tautos gali tai laisvai daryti, įskaitant tuos pačius žydus, išskyrus mus?
Kažkodėl neabejoju, kad minėta kolegė niekaip nepasipiktins dabartiniu išpuoliu prieš A. Ramanausko Vanago paminklą…
Rasa Čepaitienė, Europos Humanitarinio instituto profesorė, kultūrologė
