|
Ilgaamžiškumas ir ligų prevencija – temos, šiandien aktualios kiekvienam iš mūsų. Neatsitiktinai ištisos kartos atvyksta į Birštoną pasisemti sveikatos, jėgų bei dvasinės ramybės. Tam, kad kurortinis gydymas suteiktų maksimalų sveikatinimo efektą, specialistai rekomenduoja čia praleisti apie 10–14 dienų. Tai investicija, kurios vertė įrodyta moksliniais tyrimais: kurortinio gydymo teigiamas poveikis tęsiasi kelis mėnesius, net ir grįžus į kasdienį ritmą. Atvykstant ilgesniam laikui, natūraliai kyla klausimas: kaip praturtinti šias dienas? Atsakymas paprastas: Nemuno kilpų apsuptas kurortas – tai kur kas daugiau nei medicininės procedūros ar modernūs SPA centrai. Pristatome penkis kodus, padėsiančius „atrakinti“ įvairialypį Birštono charakterį ir paversti viešnagę įsimintinu potyriu. Žaliasis kodas arba Gamta kaip terapija Pasinerti į gamtos glėbį Birštone visai paprasta. Ideali pradžia – legendinis Vytauto kalnas. Laiptais užkopkite 40 metrų ir pamatykite, kaip apačioje ramiai vingiuoja Nemunas. Nuo kalno leiskitės Nemuno krantine – 2 km ilgio romantiška promenada, kur upės kvapas maišosi su bundančių medžių aromatu. Ieškokite svajonių suolelio – pasakojama, kad jis ypatingas. Toliau ženkite į Vytauto Jurgio Meškos parką, užimantį 25 hektarus miško. Čia galima tiesiog vaikščioti be jokio maršruto ir kaskart surasti ką nors naujo: skulptūrą tarp medžių, voveraitę ant šakos ar ramybės zoną, kurioje niekas neskuba. Jei esate ankstyvas paukštis, ryte išbandykite Žvėrinčiaus miško taką. Kylanti saulė, rasoti žolynai, miško giesmės ir kartais pro medžius prabėgančios stirnos sukurs nepamirštamą atmosferą. O jei norite iš arti susipažinti su čia gyvenančiais paukščiais, Nemuno salose įsikūrusios vienos didžiausių Lietuvoje mažųjų ir upinių žuvėdrų kolonijos – tai vieta, kuri netikėtai nustebina. Pasaulyje populiarėja tylūs pasivaikščiojimai ir solo žygiai – kelionės, kuriose svarbiausia ne nueitų kilometrų skaičius, o sąmoningas buvimas aplinkoje. Gal būtent Birštone prasidės jūsų asmeninė tylos tradicija? Išbandykite ir miško maudynes – sąmoningą, lėtą buvimą gamtoje. Birštono pušynai, Nemuno pakrantė ir parkai – tai šioms maudynėms skirti „paplūdimiai“, leidžiantys pailsėti nuo ekranų. Istorinis kodas arba 180 metų kurorto paslaptys Istorinį pažinimą pradėkite nuo senosios medinės architektūros – tai gyvas ryšys su laikmečiu, kai į Birštoną svečiai atvykdavo ne tik gydytis, bet ir ilsėtis, bendrauti bei mėgautis kultūriniu gyvenimu. Pradėkite nuo vieno ryškiausių Birštono simbolių – Kurhauzo, minimo dar nuo 1855 metų, kai jį savo užrašuose aprašė lenkų poetas Vladislovas Sirokomlė. Keliaudami toliau medinės architektūros maršrutu, užsukite prie grakščių pastatų, kuriuose šiandien įsikūręs Birštono turizmo informacijos centras, Birštono muziejus ir Sakralinis muziejus. Šios vietos ypatingą praeities nostalgiją spinduliuoja vakare – kai kurortas tampa romantiškesnis ir paslaptingesnis. Visai šalia Kurhauzo stovi mažas, bet kurorto tapatybei fundamentalus ženklas – baltas, dailių klasikinių formų „Birutės“ šaltinio statinys, iš kurio šiltuoju metų laiku teka ypatingas, šiemet net 120 metų minintis šaltinio vanduo. Šaltinį 1906 m. atrado gydytojas Pranciškus Grodeckis, o Birutės vardą apie 1920-uosius davė rašytojas ir kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas, tvirtinęs, kad Birštono vanduo leidžia jaustis geriau net 8 metus. Klasikinių formų statinys su kalvio darbo metaline tvorele ir mitinės būtybės burna puikiai tinka asmenukių ir fotosesijų mėgėjams – aplink šaltinį patogu išsirikiuoti ant laiptų, o pats statinys tarnauja kaip išraiškinga dekoracija. Dar ir šiandien galima surasti daugybę tarpukario nuotraukų, kuriose šaltinio fone pozuoja elegantiškos ponios ir ponai. Užsukite, nusifotografuokite, paragaukite ir patikrinkite, ar Vaižgantas buvo teisus. Tačiau pati paslaptingiausia kurorto istorija šiandien snaudžia… po vandeniu. Ties Birštono piliakalniu, Nemuno upės dugne, guli tarpukariu sukurtas ir vėliau nuskendęs kurorto simbolis – betoninis ledlaužis „Banginukas“, kadaise džiuginęs poilsiautojus. 2025 metais atlikti archeologiniai tyrimai leido tiksliai nustatyti jo buvimo vietą ir vėl sužadino istorikų smalsumą. Tai intriguojantis priminimas, kad net dešimtis kartų lankytame kurorte vis dar galima atrasti paslapčių, o visas jų gijas iki galo įminti padės apsilankymas Birštono muziejuje, kuris, beje, netrukus lankytojams pristatys išskirtinį eksponatą – manoma, vienintelį atrastą tarpukario meto paveikslą, kuriame tiksliai ir istoriškai atvaizduotas Birštonas. Literatūrinis kodas arba Kurortas, įkvėpęs kūrybą Birštonas nuo seno gydė ne tik kūnus – čia ramybę, dvasios sveikatą ir įkvėpimą atrasdavo tie, kurių mintys buvo išvargintos. Išgyvenęs Štuthofo koncentracijos stovykloje, rašytojas Balys Sruoga atvyko į Birštoną sveikatos pataisyti. Būtent čia, „Baltojoje viloje“, 1945 metais jis užbaigė savo romaną „Dievų miškas“, aprašantį šiurpius išgyvenimus nacių stovykloje. Kurorto ramybė, pušynų oras ir mineraliniai vandenys padėjo rašytojui ne tik atsigauti fiziškai, bet ir suteikė jėgų užbaigti šį istorinį veikalą. Laiške Vincui Mykolaičiui-Putinui ir jo žmonai Emilijai jis rašė: „Sėdžiu Birštone ir mirkstu voniose. Sveikstu. […] Labai darbinga nuotaika, – kartais dirbu net po 12 val. per dieną“. Apie įtemptą darbotvarkę autorius užsimena ir laiškuose kitiems bičiuliams: „Birštonas man išėjo į sveikatą. Fiziškai labai sustiprėjau, nervai pasitaisė.“ Kita kūrybos istorija nukelia į 1900-ųjų vasarą. Čia, besislapstydamos nuo carinės Rusijos žandarų, vasarojo rašytoja, pedagogė, filantropė bei visuomenės veikėja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė kartu su lietuvių literatūros klasike Žemaite. Pasirašiusios bendru slapyvardžiu Dvi moteri, jos čia sukūrė pjesę „Parduotoji laimė“. G. Petkevičaitė-Bitė savo knygoje „Žemaitės būdo bruožai ir pasaulėžiūra“ apie šį kūrybinį procesą Birštone rašė: „Ėmėme kasdien keltis į antrą Nemuno pusę, kur tariamasis prokuroras buvo apsigyvenęs, ir ten girioje, nuošaliai žemėje gulėdamos, rašėme. Kiek parašydavome, paslėpdavome po kelmu, kuo arčiausiai prokuroro buto, ir vėl grįždavome namo nekalčiausios, tarytum niekur nieko. Tokiu būdu gimė „Parduota laimė“.“ Laimei, šiandien Birštone nebereikia slėptis nuo žandarų, o dosni kūrybos dvasia lengvai pasiekiama tarp ošiančių pušų ir šalia ramiai tekančio Nemuno. Tad atsiverskite knygą ar užrašinę ant Vytauto kalno, parke ar šalia upės. O jei ieškote bendrystės – užsukite į Birštono viešąją biblioteką. Čia nuolat rengiami biblioterapijos užsiėmimai, knygų pristatymai ir aptarimai, literatūrinės edukacijos suaugusiems ir vaikams. Be to, jaukias skaityklas šiandien rasite beveik kiekvieno viešbučio ar sanatorijos erdvėse. O literatūrinio kurorto vizitinė kortelė – kasmet vykstantys krašto šviesuolio, gydytojo, rašytojo ir memuaristo Stanislovo Moravskio skaitymai. Gastronominis kodas arba Paslaptys ant stalo Birštonas ir mineralinis vanduo – neatsiejami jau 180 metų, nuo pat kurorto kūrimosi pradžios. Tačiau šiandien šių unikalių versmių skonį galite atrasti ir visiškai netikėtose formose. Pavyzdžiui, vasarą siūloma paragauti ledų kokteilio ar net šaltibarščių, pagamintų su mineraliniu vandeniu. Atskiras kurorto gastronomines istorijas pasakoja ir vietos virtuvės su vaizdu į Nemuną, šalia ošiančio pušyno ar istoriniuose pastatuose. Čia galima rasti net ir tarptautinio Michelin gido įvertintą gastronominį pasirinkimą, kokį dažniausiai tikimasi išvysti tik didmiesčiuose. Norintiems gilesnių patirčių, galima rinktis išskirtinę kulinarinio paveldo edukaciją „Dzūkiškos vaišės“ su „Lietuviško midaus“ degustacija arba gastronominį maršrutą su gardžiomis stotelėmis, kuriame susipina miesto pažinimas ir maisto ragavimas. Išvykdami namo, parsivežkite dalelę Birštono skonio – edukacinio užsiėmimo „Kvepiantis Birštono banginukas“ metu pačių išsikeptus kurorto simbolio formos sausainius, pagamintus pagal šv. Hildegardos tradicijos įkvėptą receptą.
Sakralusis kodas arba Vietos, kuriose norisi kalbėti tyliau Norėdami atrasti sakralinį kurorto paveldą, užsukite į vieną matomiausių miesto simbolių – Birštono Šv. Antano Paduviečio bažnyčią. Ši grakšti neogotikinė šventovė iškilo 1909 metais pagal garsaus architekto Vaclovo Michnevičiaus projektą. Šventovę puošia kultūros vertybe pripažintas šviestuvas-kandeliabras su Abiejų Tautų Respublikos herbais, taip pat vieno garsiausių to meto meistrų Adomo Karaliaus sukurti mediniai altoriai, o kairėje navoje galima išvysti šv. Juozapo paveikslą, puošusį senąją medinę bažnytėlę XVII–XVIII a. Įspūdingus vitražus su Lietuvos didžiųjų kunigaikščių atvaizdais sukūrė Vytautas Švarlys ir Andrius Giedrimas. Nemajūnuose aplankykite Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčią – vienintelį išlikusį originalų medinės neogotikos liaudies meistrų kūrinį Lietuvoje. Bažnyčios interjerą puošia dailininko Nikodemo Silvanavičiaus nutapyti paveikslai – „Šv. apaštalai Petras ir Povilas“ bei „Kristus ir šv. Marija Magdalietė“. Tuo tarpu Sakraliniame muziejuje saugomas iškilių Lietuvos dvasininkų – palaimintojo Teofiliaus Matulionio ir kardinolo Vincento Sladkevičiaus – atminimas bei asmeniniai daiktai. Visus metus muziejuje vyksta edukacijos, susitikimai, knygų pristatymai ir kiti renginiai, o lapkričio 29 d. bus atidaryta tradicinė XIX religinio meno paroda „Gloria Deo“. Dar vieną tylų miesto istorijos puslapį atveria Senosios Birštono kapinės. Tiksli kapinių įkūrimo data nežinoma, o seniausias matomas užrašas ant akmeninio paminklo skirtas įamžinti 1877 metų rugsėjo 28 d. mirusią Marianą Aksionovą. Amžinąjį poilsį jose rado Birštono kraštui svarbios asmenybės – kunigai Albertas Rubšas, Povilas Sakalauskas ir Kazimieras Meškėnas, knygnešys Kajetonas Sviderskis, girininkas Antanas Katelė. Kapinėse stovi paminklas 1941 Birželio sukilimo dalyviui Antanui Blekaičiui. Lietuvių tremtims atminti skirta medžio drožėjo R. Venckaus sukurta skulptūra. Kapines juosia akmeninė tvora su įspūdingais metaliniais vartais. Šalia kapinių, už tvoros – dar vienas kapas, vienišas ir paslaptingas, apie kurį daugiau sužinosite jau jį aplankę. Daugiau informacijos: www.visitbirstonas.lt Birštono turizmo informacijos centro informacija |
|
|
