Tomas Rimkus
Kartais girdima, jog sunku rasti savo kelią, tačiau, būna, atsitiktinumai taip apverčia gyvenimą, jog esi priverstas staiga pakeisti darbą ar net šalį, kurioje gyveni. Taip atsitiko Ispanijoje gyvenančiai lietuvei Aurelijai Bruzdeilinaitei. Prieš dešimtmetį, tuomet dar būdama teisės studente, mergina dirbo draudimo kompanijoje. „Jaučiausi pavargusi nuo pačios savęs ir įprasto darbo rėmų nuo aštuonių iki septynioliktos valandos. Norėjosi kardinalių pokyčių, tad mečiau darbą ir mano žvilgsnis nukrypo į jaunimo savanorystės programas“, – sako lietuvė Aurelija.
Naudodamasi Europos Sąjungos programomis, skirtomis jaunimo savanorystei skatinti, Aurelija siuntė savo anketą įvairioms organizacijoms, įsikūrusioms Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje, Portugalijoje. Laimė nusišypsojo ir studentė išvyko aštuonių mėnesių savanorystei į Lirią – Ispanijos miestą Valencijos regione. „Turėjau tikslą – pasisemti naujų minčių, trumpam pakeisti aplinką, pakeliauti po Europą ir grįžti atgal į Vilnių. Deja, Ispanija, jos kultūra, kalba, tenykštis gyvenimas mane užbūrė ir nusprendžiau pasilikti ilgiau. Mano gyvenimas Ispanijoje tęsiasi iki šiol“, – pasakoja Aurelija Bruzdeilinaitė.
Pasibaigus projektui, Barselonoje lietuvė tęsė savanorišką veiklą ir senjorus mokė anglų kalbos. Tuomet Aurelija norėjusi prisijungti ir prie lietuviškos sekmadieninės mokyklėlės veiklos, bet dėl įtempto miesto gidės darbo to negalėjusi padaryti. Barselonoje Aurelija sukūrė šeimą, ištekėjo už argentiniečio, prieš dvejus metus susilaukė sūnaus. „Tuomet sulėtinau savo gyvenimo ritmą, atsirado daugiau laisvo laiko. O ir gimus sūnui, atsirado didesnė motyvacija įsitraukti į lietuviškosios mokyklėlės veiklą“, – tikino mokytoja.
Aurelija lietuvių kalbos moko pačius mažiausius vaikus iki ketverių metų. Barselonos lituanistinės mokyklos mokytojos tikinimu, išmokyti lietuviškai kalbėti vaikus, gimusius mišriose šeimose, – sunkus darbas. „Dažniausiai jie turi tik vieną šeimos narį, kalbantį lietuviškai. Tai būna mama. Pamokėlių metu vaikai išmoksta ne tik kalbėti, bet ir lietuviškų dainelių, sužino apie lietuviškas tradicijas. Pavyzdžiui, juk smagiau dažyti margučius ne dviems lietuviams, bet trisdešimčiai lietuvaičių, susibūrusių į vieną didelį būrį. Šios šventės suburia ne tik vaikus, bet ir jų tėvus. Tokios sukurtos tradicijos Barselonoje padeda ten esantiems emigrantams ne tik išsaugoti lietuvių kultūrą ir tradiciją, bet ir tapatybę“, – sako Aurelija Bruzdeilinaitė.
Šiuo metu Aurelija dalyvauja Lietuvos edukologijos universiteto lietuvių kalbos ir kultūros vasaros kursuose, kuriuose su kitais kolegomis iš Australijos, Nyderlandų, Airijos, Jungtinės Karalystės, Baltarusijos lituanistinių mokyklų mokosi kalbos, istorijos, kultūros pažinimo, didaktikos subtilybių. Pasak Barselonos lituanistinės mokyklos mokytojos, kursų paskaitos padėjo kitu rakursu pažvelgti į Lietuvos istoriją ir kultūrą. Džiaugiuosi, jog dėstytojai suteikė žinių, kaip stiprinti lietuviškąją tapatybę svetur. O pažintis su kolegomis iš kitų šalių padėjo atskleisti bendrąsias lietuviškų mokyklų problemas ir jų sprendimo būdus“, – pasakojo Aurelija.
