Lapkričio 5-oji – Tarptautinė romų kalbos diena. Po įvairias pasaulio šalis pasklidę romai vis dar kalba savo kalba. Tai gyvoji kalba, kuri perduodama iš kartos į kartą ir iki šiol neturi rašytinio paveldo. O šiemet net „Google“ vertėjas neseniai prabilo romų kalba, su kuria iš arčiau dabar susipažinti gali kiekvienas.
Mažai kas žino, kad romai kilo iš Indijos, o jų kalba yra artimai susijusi su sanskrito kalba. Kaip, beje, ir lietuvių kalba. Gyvendami Lietuvoje romai kalba dviem dialektais. Įvairių Lietuvos regionų romų kalba šiek tiek skiriasi.
Romų kalba šiandien jau gali būti lengviau suprantama kiekvienam. Nes nuo šių metų „Google“ vertėjo pagalbininkas jau taip pat kalba romų kalba. IT gigantė „Google“ ilgą laiką bendradarbiavo su romų bendruomenėmis, kad kiekvienam savo vartotojui pasiūlytų vertimus iš ir į romų kalbą. Tai puiki žinia romų bendruomenėms.
Dar vienas šių metų pokytis – Lietuvos Respublikos pase atsirado galimybė įrašyti tautybę „romas /romė“, vietoje „čigonas/čigonė“.
Lietuvoje gyvena 2251 romų tautybės gyventojas ir tai sudaro apie 0,08 proc. visų gyventojų. Visgi, nepaisant džiugų pokyčių, romai vis dar lieka viena labiausiai diskriminuojamų grupių Lietuvoje. Su neigiamomis nuostatomis jie susiduria mokykloje, darbe, valstybinėse institucijose.
Apie tai, iš kur kyla neigiami stereotipai visuomenėje ir ko reikia pokyčiams, kalbamės su kunigu Gabrieliumi Satkausku.
– Ar Jums pačiam yra tekę susidurti su išankstinėmis nuostatomis, neigiamais visuomenės stereotipais?
– Būnant kunigu, su tuo susidurti tenka beveik nuolat. Yra manančių, kad jeigu esi kunigas, tai būtinai netradicinės lytinės orientacijos, o kai kas mano, kad seksualinis nusikaltėlis. Tad su smerkimu, panieka, nepasitikėjimu susiduriu nuolat. Bet priimu tai kaip tam tikrą silpnumą, į kurį nebūtina kreipti daug dėmesio. Kiekvienas ištikimai turime daryti, kas mums skirta. Aš suprantu, kad kiekvienam svarbu ką kiti galvoja ir svarbu, kaip kiti mus vertina.
Bet tas išankstinis nusistatymas yra labiau šių laikų aktualija ir paprastai tie dalykai ilgainiui keičiasi.
– Iš kur visuomenėje kyla neigiami stereotipai?
– Tai yra žmogaus prigimtis. Mūsų pažinimo funkcija veikia taip, kad susidarome tam tikrą stereotipą. Jeigu esame nebrandūs, laikomės jo įsikabinę. Bet jeigu stengiamės reflektuoti savo gyvenimą, santykius, patirtis, tas susikurtas įvaizdis keičiasi ir aiškėja. Tam, žinoma, reikia sąmoningumo ir atsakomybės. Ne skųstis kitais, bet ieškoti, ką aš pats galiu pakeisti.
Stereotipiškumas savaime nėra blogai. Yra ir gerų stereotipų. Svarbu, kad stereotipas netaptų įrėminimu ir etikete. Jeigu stengiamės labiau pažinti pasaulį, žmones, kultūras, tautybes, tas įvaizdis darosi tikresnis. Be draugavimo, tai yra neįmanoma. Kai yra susipriešinimas, neigiami stereotipai keliami netgi tyčia. Tai gali kilti iš ideologijų, politinių grupuočių. Tokie procesai ardo visuomenę.
– Ką Popiežius Pranciškus sako apie pagarbą kiekvienai tautai?
– Prieš trejus metus Popiežius parašė encikliką „Fratelli tutti”. Išvertus, tai reikštų „Visi broliai.” Joje kalbama apie brolybę ir socialinę draugystę. Kalbama apie skirtumus tarp tautų, kultūrų. Popiežius akcentuoja džiaugsmą pripažinti kitą. Paprastai su kitokiais mes nenorime bendrauti, atsitraukiame nuo jų. Popiežius kalba apie svarbą gebėti pripažinti kito žmogaus teisę būti savimi ir būti kitokiam. Ir kad tai yra tam tikros brandos dalis. Nes kai pripažįstame kitą, sukuriame socialinį paktą. O nesant kito pripažinimo kaip kitokio, atsiranda visokie veikimo būdai, kad kitas taptų nesvarbus, nereikšmingas, nebūtų pripažįstama jo vertė visuomenės akyse. Popiežius netgi kalba apie tokią subtilią, klastingą ir naują smurto formą, kai galiausiai niekinamas kitoks, jo reikalavimai.
Popiežius nesako, kad visi vienodi. Jis sako, kad visi skirtingi, bet lygūs. Ir priimti kiekvieną, kuris skiriasi nuo mūsų, yra džiaugsmas ir branda. Nes kitokių žmonių pažinimas mus pačius praturtina. Tai matyti ir visuomenėje. Kai mes susvetimėjame, nebendraujame, nuskurstame kaip visuomenė.
– Tai ypač aktualu šiuo metu, kai susiduriame su padidėjusia migracija, visuomenės susipriešinusios?
– Taip, matome pasaulinį pasidalijimą tarp žemynų ir kultūrų, karus, visuomenės susipriešinusios. Matome, kaip JAV žmonės net griebiasi ginklų. Europoje padidėjus migracijos mastams, natūraliai atsiranda kultūriniai ir socialiniai konfliktai. Kaip juos spręsti? Popiežius primena artimo meilės svarbą.
– Šiemet Lietuvoje vyksta Romų visuomenės centro įgyvendinama visuomenės nuostatų į romus keitimo kampanija su žinute „Pažink, kad nereikėtų bijoti“. Koks Jūsų santykis su romais ir kaip Jūs matote šios tautybės žmones?
– Yra tekę susidurti ir neigiamos situacijose, bet ir labai daug teigiamų situacijų. Mane žavi jų bendruomeniškmas. Man teko laidoti romų tautybės žmogų. Ta patirtis man leido suprasti, kad romų laidotuvėse yra daugiau džiaugsmo nei lietuvių santuokose.
Paprastai lietuviai, atsisveikindami su artimu žmogumi, yra santūrūs, užsidarę ir dažniausiai nedrįsta imtis kažkokios iniciatyvos, kad nepasirodytų netinkamai ar nepadarytų kažko neteisingai. Toks yra mūsų būdas. Romų atveju yra visiškai kitaip – ten kunigas yra tas, kuris nežino, ką daryti, nes romai turi tiek daug stiprių tradicijų, jie viską reguliuoja ir suvadovauja. Tų pačių gėlių per jų laidotuves būna daugiau nei per mūsų santuokas.
Mane ta bendrystė labai žavi. Jie ypatingai šeimyniški ir jiems tai labai svarbu. Šia prasme mes galime būti įkvėpti ir praturtinti jų kultūros, tik reikia ją pažinti.
– Vienas iš įdomių faktų yra tai, kad romai perima šalies, kurioje gyvena, tikėjimą.
– Dažniausiai taip. Dauguma yra katalikai, yra nemažai stačiatikių. O štai pavyzdžiui, Turkijoje, kur romų yra keli milijonai, dauguma jų yra musulmonai. Tai rodo, kad jiems svarbu įsilieti į tą bendruomenę, jie ją vertina.
Žinote, aš ilgai nežinojau romų istorijos. Maniau, kad jie yra kilę iš Rumunijos. Pasirodo, jie kilę iš Indijos. Unikali ir romų istorija. Mes dažnai prisimename žydų genocidą, bet taip retai akcentuojama, kad romai taip pat ypatingai kentėjo per visas tas istorines negandas. Kažkodėl jie vis dar ištrinti iš mūsų istorijos, visuomenės, viešojo gyvenimo. Tai gal rodo kai ką apie mus – mes nelabai linkę draugauti, turime baimių, suabsoliutiname jas.
– Ko reikia, kad visuomenėje įsivyravę neigiami stereotipai keistųsi?
– Pirmiausia – brandos. Nes brandi asmenybė tai ne tik metai ar išsilavinimas, geras kūnas, bet ir žmogaus dorovingumas.
Suprantu, kad saugu būti komforto zonoje ir negalvoti apie neigiamų stereotipų, kurie jau yra visuomenėje keitimą, kvestionavimą. Tai niekada nėra lengva. Ypač šiais laikais, kai visi daug skubame, socialinis bendravimas yra paviršutiniškas.
Nėra kito kelio, kaip išeiti iš tos komforto zonos, susitikti gyvai su savo kaimynu, draugu. Kitą kartą pasisveikinti su kaimynu laiptinėje, pasveikinti su valstybine švente, Kalėdomis. Taip, tam reikia drąsos. Bet mažais gerais darbais, mažomis iniciatyvomis galime keisti kultūrą. Nes susipriešinę mes stipriai nuskurstame, o galėtume tiek būti praturtinti.
