Kauno rajono muziejus tęsia žymiausių litvakų (iš LDK kilusių žydų) dailininkų, priskiriamų įtakingiausiai pasaulyje XX a. modernistinės dailės Paryžiaus mokyklai (L’École de Paris), parodų ciklą. 2024 m. liepos 5 d., penktadienį, 18 val. Raudondvario pilyje įsikūrusiame Kauno rajono muziejuje atidaroma jau trečioji šio ciklo paroda „Nuo L’École de Vilnius iki L’École de Paris – XX a. litvakų gyvenimo portretai“, kurioje Lietuvos visuomenei pristatomi Chaïmo Soutine‘o, Théo Tobiasse‘o ir Emmanuelio Mané-Katzo tapybos darbai, atkeliavę iš turtingos garsaus meno kolekcionieriaus Shmuelio Tatzo asmeninės kolekcijos (Niujorkas). Kai kurios parodoje eksponuojamos vertybės niekada nebuvo iškeliavę iš „Salon Tatz“ erdvės Manhetene.
Nuo Vilniaus piešimo mokyklos iki Paryžiaus
Žydų pasaulyje LDK kultūrinės erdvės teritorija visada buvo vadinama Lite (jidiš kalba) arba Lita (hebrajų kalba), o čia gyvenę žydai – Lietuvos žydais arba litvakais. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Vilnius buvo gyvybingas žydų gyvenimo centras ir netgi buvo vadinamas Šiaurės Jeruzale: čia veikė šimtai žydų visuomeninių, religinių, kultūrinių ir mokslinių organizacijų. Turtingą miesto žydų gyvenimo audinį sudarė religiniai tekstai, literatūra jidiš kalba, poezija, liudijimai apie pogromus, autobiografijos ir XVIII a. vidurio fotografijos. Ne ką mažiau Vilnius svarbus ir dailės istorijai bei litvakų kultūros paveldui, nes čia veikusi Vilniaus piešimo mokykla buvo nemažos dalies litvakų kūrybinio kelio, kuris vėliau vedė į Paryžių, pradžia.
Knygoje „Litvakų dailė L’École de Paris aplinkoje“ akademikas A. Andrijauskas rašo: „Vilnius, kaip visuotinai pripažintas Rytų ir Centrinės Europos bei Vakarinės Rusijos imperijos žydų kultūros centras, traukė daugybę žydų kilmės menininkų iš buvusių LDK teritorijų – Baltarusijos, Ukrainos ir kitų kraštų. Bene svarbiausias žydų kilmės menininkų traukos centras buvo garsioji Vilniaus piešimo mokykla, kuri turėjo tvirtą stipriausios dailės institucijos reputaciją. Jos kultūrinis statusas žydų bendruomenėje buvo toks aukštas, kad emigravę į Vakarus jos auklėtiniai savo prisiminimuose vadina ją „Vilniaus dailės akademija“.
Akademikas pabrėžia, kad litvakų indėlis į moderniosios dailės istoriją labai reikšmingas, nes Litos kultūrinėje erdvėje minėtu laikotarpiu iškilo daug talentingų litvakų dailininkų, kurie gavo puikų profesinį išsilavinimą prestižinėse dailės akademijose ir dalis jų, dirbdami pedagoginį darbą, ruošė ar kitais būdais veikė naują litvakų dailininkų bangą, vėliau įsiliejusią į l’ecole de Paris. Tarp litvakų l’ecole de Paris daugiausia buvo išeivių iš įvairių Vilniaus dailės mokyklų, dažniausiai – garsiosios Vilniaus piešimo mokyklos. Tame tarpe ir parodoje Kauno rajono muziejuje pristatomi Ch. Soutine’as, E. Mane-Katzas.
Siekiant praplėsti ir pagilinti litvakų kūrybos pažinimą Lietuvoje, Kauno rajono muziejus, bendradarbiaudamas su iš Kauno kilusiu žymiu Niujorko gydytoju kineziterapeutu, meno kūrinių kolekcionieriumi Shmueliu Tatzu nusprendė 2024 m. organizuoti trijų parodų ciklą skirtą litvakų dailei pristatyti. Vasario mėnesį Raudondvario pilyje buvo pristatyta Jacques‘o Chapiro tapybos darbų paroda, balandžio mėnesį parodoje „Jacques Lipchitz ir kiti dailininkai litvakai“ visuomenei pristatytos Jacques’o Lipchitzo, Ossipo Zadkine’o, Neemijos Arbit Blato, Chanos Orloff, Naoumo Lvovic Aronsono, Leono Indelbaumo, Boriso Loret-Lorski’o, Williamo Zoracho skulptūros, taip pat grafikos darbai: J. Lipchitzo Prometėjo mito tema sukurtas 11 litografijų ciklas, 1971 m. sukurtas 3 darbų spalvotos litografijos ciklas „Gyvenimo medis“, Beno Shahno, Samuelio Rosino lino raižiniai, Lasaro Segallo ksilografijos. Trečioje Kauno rajono muziejuje organizuojamoje litvakų dailės tradicijai skirtoje parodoje, greta Emmanuelio Mané-Katzo, litvakų tapybos genijaus Chaïm Soutine’o drobių, lankytojų dėmesiui Lietuvoje pirmą kartą plačiai pristatoma aistringo jo sekėjo, vieno iškiliausių litvakų dailininkų Theo Tobiasse‘o darbai.
Chaimas Soutine’as (Chaïm Soutine)
Ch. Soutine’as (1893–1943) gimė vakarų Rusijos lietuviškoje dalyje (dabar Baltarusija). Visa Ch. Soutine’o vaikystė praėjo Smilovičių štetle, Vilniaus gubernijoje, kur buvo laikomasi ortodoksinių tradicijų. Menininko pasąmonėje ypač įstrigo košerinio maisto gaminimas. Matant mėsininkus Ch. Soutine’ą kaskart užplūsdavo didelė kraujo baimė, nepaaiškinamas išgąstis. Jis priešinosi griežtai aplinkai ir tradicijoms, sinagogoje nenorėjo lenktis, tyčia pakeldavo galvą.
Ch. Soutine’o kūrybinis kelias prasidėjo Vilniaus piešimo mokykloje, kur gavo profesionalius dailinininko parengimo pradmenis ir pradėjo skleistis kaip daug žadantis tapytojas. Jo asmenybei būdingas stiprus meninis angažuotumas, nenumaldomas noras visomis galiomis įsijungti į naujo meno sąjūdį skatino veržtis į internacionalinį moderniojo meno talentų susibūrimo centrą – Paryžių, kuris iš Lietuvos atvykusiam jaunuoliui atvėrė naujus kelius į pripažinimą ir meno pasaulio pažinimą. Būtent todėl, jau išgarsėjęs bei vienu įtakingiausių ir mistiškiausių tarpukario Prancūzijoje dirbusių menininkų Vakarų dailės tradicijoje laikoms Chaimas Soutine’as visiems prisistatydavęs esantis iš Vilniaus.
Prof. A. Andrijauskas teigia, kad „įvairiuose Ch. Soutine’o kūrybai skirtuose tekstuose nuolat kylanti polemika dėl dailininko santykio su litvakų kultūros tradicija yra neatsitiktinė, – ji yra raktas į šio dailininko ir kitų jo aplinkos tapytojų kūrybos savitumo pažinimą. Retrospektyviai žvelgiant į originalų Ch. Soutine’o kūrybinį palikimą akivaizdu, kad, nepaisant spontaniško siekio išsiveržti iš vaikystėje jį slėgusios ortodoksinio judaizmo įtakos, iš Smilovičių, iš Vilniaus geto pasaulio, jis iki gyvenimo pabaigos išsaugojo, nors ir netiesiogiai, ryšį su tuo pasauliu, kuriame jis gimė, augo ir kurį laiką gyveno. Vėliau, gyvendamas ir kurdamas svarbiausiame Vakarų Europos modernistinio meno centre Paryžiuje, jis niekuomet nepamiršo to kraštovaizdžio, kuriame praleido vaikystę, to pasaulio spalvos, įvaizdžiai gyveno pasąmonės gelmėse ir stipriai veikė daugelį pagrindinių jo kūrybos bruožų, formavo jo požiūrį į pasaulį, vaizdinių hierarchiją, savitą tapybos stilių, koloritinę sistemą“.
„Pagrindiniai Ch. Soutine’o tapybos žanrai – peizažas, portretas ir natiurmortas. Savo kūriniuose dailininkas vengia paveikslo erdvę struktūriškai dalijančių vertikalių ir horizontalių, kadangi jos skleidžia rimtį, aiškumą, subalansuoja kompozicijos detales. Ch. Soutine’o formos yra nestabilios, vibruojančios, tarsi suktųsi chaotiškame būties verpete“ – rašo A. Andrijauskas.
Kauno rajono muziejuje pristatomoje parodoje bus rodomi du Ch. Soutine’o paveikslai – „Raudonasis viadukas netoli Venso“ ir „Mėlynosios gladiolės“. Gladiolės buvo mėgstamiausios Ch. Soutine’o gėlės – yra ne vienas paveikslas, kuriame jis tapė būtent šiuos augalus. Simboliška, kad mirus šiam tragiško likimo kūrėjui būtent gladiolės buvo tos gėlės, kurias žmonės nešė į laidotuves.
Prof. A. Andrijausko žodžiais tariant, „Ch. Soutine’o tapyba Vakarų tapybos tradicijoje išsiskiria unikaliu dramatiškos spalvos galimybių panaudojimu meninei išraiškai pasiekti; jo drobėse keri grynos žėrinčios, liepsnojančios skaistumu įvairių atspalvių raudonos, mėlynos, žalios spalvos. Jos tampa efektyvia priemone formuojant gelminę ir dramatišką jo paveikslų atmosferą. Emocionalios spalvos teikiamų galimybių panaudojimo srityje Ch. Soutine’as savo geriausiose drobėse yra gal ir neprilygstamas. Su juo (ir tai su didžiulėmis išlygomis) geriausiais savo kūriniais šiuo aspektu galėtų lygintis tik keletas didžiųjų Vakarų dailės tradicijos meistrų – Janas van Eyckas, G. Moreau, P. Cezanne’as, P. Picasso, H. Matisse’as, Emilis Nolde, Vasilijus Kandinskis, P. Klee, A. von Jawlenskis, G. Rouault“.
Emanuelis Mané-Katzas
Ch. Sutine‘o bendraamžis Emanuelis Mané-Katzas (1894–1962) gimė žydų ortodoksų šeimoje Kremenčuke (Ukraina). Religingoje šeimoje gimęs E. Mane-Katzas mokėsi chederyje ir ješivoje. Religingoje aplinkoje praleista vakystė paliko gilų pėdsaką ir visam laikui paveikė jo kūrybą. E. Mane-Katzo tėvas, sinagogos prižiūrėtojas, svajojo, kad sūnus taptų rabinu, tačiau šešiolikmetis jaunuolis nusprendė būti dailininku. 1911–1912 m. jis mokėsi Vilniaus piešimo mokykloje, o būdamas 19-os jis atvyko į Paryžių, su savimi turėdamas vos dvidešimt penkis rublius. Nuo 1913 m. studijavo Ecole des Beaux-Arts studijoje pas Fernand‘ą Cormoną, kur susipažino su taip pat ten studijavusiais Soutine’u, Krémegne’u ir Kikoine’u.
Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse E. Mane-Kacas grįžo į Ukrainą ir buvo paskirtas Charkovo dailės akademijos profesoriumi. Tačiau jaunuolis nenustygo vietoje ir 1921 m., aplankęs Baku, Tbilisį, Maskvą, Minską ir Varšuvą, grįžo į Paryžių, kur bendravo su École de Paris nariais, lankėsi įvairiuose muziejuose, ypač domėjosi fovizmu ir suformavo savitą tapybos stilių.
Per savo gyvenimą E. Mané-Katzas apkeliavo daugybę šalių. Nuo 1927 iki 1937 m. jis paeiliui lankėsi Palestinoje, Egipte, Sirijoje, Čekoslovakijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje. Lietuvą E. Mané-Katzas aplankė du kartus, nes, jo žodžiais tariant, troško „nuvykti į kraštą, kur vyksta intensyvus žydų gyvenimas, pabūti truputį žydų tarpe, pavažinėti po miesčiukus, pasižiūrėti į žydų gyvenimą“.
Jo kūryba pasižymėjo unikaliu stiliumi, emociniu santykiu su tikrove ir ryškiomis spalvomis. E. Mané-Katzas buvo labai paveiktas žydų misticizmo ir įkvėpimo, ieškojo įvaizdžių Toros ir žydų kultūros istorijoje. Jo paveiksluose dažni chasidų personažai, rabinai, žydų muzikantai, elgetos, ješivos studentai ir scenos iš Rytų Europos štetlų. Parodoje „Nuo L’École de Vilnius iki L’École de Paris – XX a. litvakų gyvenimo portretai“ pristatomas vienas tokių darbų – 1927 m. tapytas paveikslas „Chasidas su raudona barzda“.
Ekspresionistinėje E. Mane-Katzo tapyboje gausu ir kubizmo, ir fovizmo elementų. Dailininkas dievino ryškius atspalvius, dramą, paveiksluose kūrė linksmą pakilią nuotaiką, ypač mėgo tapyti muzikantų scenas, galbūt dėl to, kad muzika – svarbi žydų kasdienybės ir švenčių dalis. Vienas tokių pavyzdžių, parodoje demonstruojamas paveikslas „Muzikantai“ (apie 1959 m.). Darbe greičiausiai vaizduojami klajojantys žydų liaudies muzikantai klezmeriai. Tapyba pasižymi daugiafigūre kompozicija, kur tamsi scenos giluma kontrastuoja su išnirusiais, ryškiomis spalvomis nutapytais, tarsi auksu švytinčiais grojančiais muzikantais – sukuriamas jaukaus ansamblio įspūdis.
Į Palestiną Mané-Katzas grįžo 1935 ir 1937 m. 1939 m. dirbo sargybiniu Karo mokykloje Paryžiuje. Rojane jį suėmė vokiečių kareiviai, tačiau jam pavyko pabėgti per Marselį į Jungtines Amerikos Valstijas. Likusią karo dalį jis praleido Niujorke. Po karo Mané-Katzas apsigyveno Paryžiuje ir paskutiniuosius dešimt savo gyvenimo metų toliau keliavo. Jis lankėsi Izraelyje (1948 m.), Pietų Afrikoje (1950 m.), Japonijoje ir Indijoje (1957 m.), o 1960 m. išvyko į Niujorką ir Paryžių. Gausus E. Mane-Kaco meninis palikimas saugomas jo vardu pavadintame muziejuje Haifos mieste. Jo darbų turi JAV, Vakarų Europos ir Lietuvos muziejai bei kolekcininkai.
Théo Tobiasse
Théo Tobiasse (1927–2012) protėviai nuo seno gyveno Lietuvoje, daugiausia Kauno miesto apylinkėse, tačiau jauniausias kauniečių Chaimo Eideso ir Brochos Slonimsky sūnus Théo 1927 m. gimė Izraelyje, Palestinos mandate, į kurį jo tėvai buvo emigravę nuo 1925 m., bėgdami nuo Rytų Europą krečiančių pogromų grėsmės ir politinių sukrėtimų. Šeima susidūrė su materialiniais sunkumais ir nusprendė grįžti į Lietuvą. Greta Kauno esantys Nemuno pakrantėje Lampėdžiai, Kačerginė ir Kulautuva buvo ta erdve, kurioje skleidėsi šviesiausias dailininko vaikystės prisiminimų pasaulis, vėliau įsiliejęs į įstabius nostalgijos kupinus paveikslus. 1931 m. T. Tobiasse šeima išvyko į Paryžių, kur jo tėvas spaustuvininkas susirado darbą.
„Kaune šviesios vaikystės metus praleidęs litvakas Théo Tobiasse – vienas didžiųjų XX a. paskutiniųjų dešimtmečių Vakarų dailės meistrų, postmodernistinio meno sklaidos sąlygomis siekiantis išsaugoti aukštą tradicinės tapybos kultūrinį statusą. Tai novatoriškas, kupinas filosofinės gelmės menininkas, kurio kūryba skleidžiasi ekspresionizmo, poetinio siurrealizmo, neoklasicizmo ir modernaus primityvizmo sandūroje. Jo paveiksluose tarsi į vieningą visumą susilieja dviejų XX a. litvakų tapybos genijų Chaimo Soutine’o ir Marco Chagallo nubrėžtos kūrybos tendencijos.“ – teigia akademikas Antanas Andrijauskas.
Nors T. Tobiasse buvo jaunesnės kartos litvakas nei Ch. Sutine‘as bei E. Mane-Katz‘as, tačiau tematiškai jis labai siejasi su šiais dviem tapytojais. Juos sieja litvakų tapatybė ir kultūrinis paveldas, dėmesys žydų religinėms tradicijoms, kūryboje dominuojantys motyvai ir simboliai, emocionalumas ir ekspresija.
Šio tapytojo kūrybje akivaizdus egzilio santykis su Lietuva. „Pagrindinės subrendusio tapytojo kūrybos temos siejosi su šviesiais ir kartu skausmingais vaikystės prisiminimais apie nerūpestingas dienas, praleistas mylinčios šeimos, daugybės tetų, dėdžių ir kitų vaikų apsuptyje, greta Kauno, gražiame pušyne ant Nemuno kranto buvusią dėdės Abraomo vilą, valtis, skriejančias upės bangomis, triukšmingas popietes, pasisėdėjimus vakarais, kelionę į Prancūziją. Valtys su ratais, Nemunas Lietuvoje, arbatos virduliai, židinys, šiluma traukiniuose, kai jis atvyko į garvežių dūmų migloje auštant paskendusią geležinkelio stotį, ir pan. – visi šie didžios simbolinės prasmės kupini, iš pasąmonės gelmių ir vaikystės prisiminimų išplaukiantys simboliai buvo jo kūriniuose kiek neįprastai sujungti su kitomis jam itin svarbiomis Biblijos, erotinių fantazijų ir tremties temomis, kurios įsivyravo jo kūryboje“ – rašo akad. A. Andrijauskas.
Menotyrininkas, litvakų kūrybos tyrinėtojas pabrėžia, kad „išskirtinis dailininko muzikalumas, jautrus psichologizmas savitai atsiskleidė litografijose ir spontaniško stiliaus piešiniuose. Jo litografijos kupinos lyriško dramatizmo ir elegancijos. Čia daug literatūriškumo, žaismingo grotesko, vaizdinių šaržavimo, imlių metaforų. Ilgainiui jis tapo rafinuoto grafinio piešinio meistru, kurio įvairių temų darbuose keistai susipina spontaniško ir giliai išjausto, meditacinio, sudėtingai struktūruoto piešinio stiliai. Tobiasse čia atsiskleidžia kaip didis įvairių mišrių technikų piešinio meistras, kuriam būdingas įvairių meninės išraiškos priemonių ir technikų sujungimas ir kompozicijos jausmas“ – teigia A. Andrijauskas.
Parodoje „Nuo L’École de Vilnius iki L’École de Paris – XX a. litvakų gyvenimo portretai“ aistringo Ch. Soutine‘o sekėjo, vieno iškiliausio litvakų Théo Tobiasse‘o darbai bus bene pirmą kartą taip plačiai pristatomi Lietuvoje – bus eksponuojami 9 pavieniai šio autoriaus paveikslai bei itin įdomus litografijos darbų ir juos lydinčių tekstų ciklas „Karaliaus Saliamono Giesmių giesmė“ (1974 m., 23 lakštai).
Meno rinkinys, puoselėjantis praeities atminimą
Žydų muziejaus Niujorke vyriausiojo kuratoriaus Stephenas Brownas kalbėdamas apie S. Taco sukauptą litvakų dailės kolekciją teigia, kad ji „atsirado kaip iniciatyva, jaučiant atsakomybę ir suvokiant šio meninio judėjimo paveldo išsaugojimo reikšmę. Be to, tai meno rinkinys, puoselėjantis ir drauge šlovinantis praeities atminimą. Būtent todėl jis yra svarbus istorinis dokumentas, kuriame žinovų ar asmeninis skonis yra antraeilis reikalas. Praėjusio šimtmečio iššūkiai atrodė nepakeliami, tačiau tokia, kaip Samuelio Taco, kolekcija savaip juos įveikia ir rūpestingai tvarkoma tampa palikimu mūsų bei ateities kartų vertinimui, prisiminimui ir džiaugsmui“. Parodoje „Nuo L’École de Vilnius iki L’École de Paris – XX a. litvakų gyvenimo portretai“, pristatomi trijų litvakų dailininkų grandų – Chaïmo Soutine‘, Théo Tobiasse‘o ir Emmanuelio Mané-Katzo – tapybos darbai, kuriuos S. Tacas sutiko paskolinti Kauno rajono muziejui.
Nuotraukos organizatorių.
