Regis, niekas rašydamas laišką neplanuoja, jog jis kada nors atsidurs muziejuje ir taps tyrimų objektu. Tačiau būtent iš laiškų galima sužinoti laikmečio nuotaikas, faktus ir net labai įdomias istorijas. Šio „Muziejaus trečiadienio“ temoje – prieš 100 metų Sankt Peterburgo Marijos teatro, vėliau – Valstybės teatro solistui Kiprui Petrauskui rašytas įsimylėjusios gerbėjos laiškas.
Kauno miesto muziejaus fonduose saugoma apie 370 vnt. Peterburge gyvenusių gerbėjų laiškų (1909–1919), rašytų Petrauskui arba Kiprijanui Ivanovičiui Piotrovskiui (taip jis buvo vadinamas Peterburge) ir 80 Kipro Petrausko laiškų, kuriuos jis rašė žmonai – žymiai dramos artistei, poetei – Elenai Žalinkevičaitei iš Milano ir gastrolių Pietų Amerikoje (1923–1934).
Nuostabu tai, kad visus šiuos laiškus – ir gerbėjų, ir paties Petrausko, 1974–1975 m. dovanojo solisto žmona Elena Petrauskienė (o juk buvo Revoliucija ir du Pasauliniai karai!). Būsimasis dainininkas į Peterburgo konservatoriją atvyko mokytis 1907 m., o 1911 m. rugsėjo 7 d. jau debiutavo Imperatoriškajame Marijos teatre Hercogo vaidmeniu Verdi operoje „Rigoletas“. Jaunajam solistui buvo patikėti pagrindiniai tenoro vaidmenys. Sklaidant K. Petrausko Peterburge sukurtų vaidmenų fotografijas, žavi puiki artisto laikysena, plastika, jo kuriamų personažų kostiumai, taip gražiai išryškinantys jaunojo solisto grakštumą. Visa tai ir žavėjo jaunas peterburgietes, o jos, apimtos romantiškiausių jausmų, rašė laiškus savo numylėtajam Kiprijanui Ivanovičiui.
Laiškai rašyti rusų kalba, kai kurių braižas labai sunkiai skaitomas, yra ir eiliuotų laiškų. Daugiausia yra laiškų, rašytų 1919 m. Merginos reikšdavo savo susižavėjimą Petrausko kuriamais vaidmenimis, prašydavo pasirašyti ant fotografijų, kai kurios gana drąsiai išsakydavo savo jausmus, dovanodavo jam gėlių, o po 1917 m. revoliucijos, kai gerokai pasunkėjo gyvenimo sąlygos, artistui dovanodavo ir cukraus, ir pyragų, ir netgi… malkų. Pateikiame vieną iš laiškų ir jo vertimą:
„Apsisprendžiau Jums parašyti, kadangi nebeturiu jėgų toliau taip gyventi. Noriu prašyti Jūsų pagalbos. Pasakysiu tą žodį, kuris mane veda į tokią sumaištį. Myliu Jus ir myliu be proto, aistringai. Patikėkite manimi – kaip aš kenčiu. Dienas ir naktis mąstau apie Jus, kaip pamatyti Jus ir kalbėtis su Jumis – štai visi mano troškimai. Aš apmirštu nuo džiaugsmo, kai matau Jus teatre, tačiau kokia būčiau laiminga, kuomet sugebėčiau pakalbėti su Jumis. Jūsų balsas visą laiką skamba virš manęs. Tačiau tik dėl dievo nesijuokite iš mano atvirumo ir neniekinkite manęs. Aš myliu pirmą kartą ir myliu be proto. Kaip aš norėčiau pakalbėti su Jumis, nuoširdžiai kaip su broliu, draugu, tačiau manau, kad tai neįmanoma ir kenčiu dar labiau. Neturiu draugo, brolio ar sesers, su kuriais galėčiau pasikalbėti atvirai. Būkite Jūs mano draugu, pakalbėkite su manimi nors per laiškus. Leiskite dar rašyti Jums ir prašau Jūsų – atsakykite man į mano laiškus. Aš taip ilgiuosi ir kankinuosi tik teatre, aš mėgaujuosi klausydama Jūsų, tačiau ir šio malonumo neturiu galių išpildyti. Mano draugės visiškai manęs nesupranta. Dėl dievo, prašau Jūsų, patikėkite mano nuoširdumu ir nesijuokite iš mano laiško kaip iš kvailo mergaitės laiško. Jei galite – parašykite man, prašau, atsakymą.
Marusia Stepanova.
Mano adresas: Špalernaja g., n. 30, bt. 25
Marijai Vasiljevnai Stepanovai
1919 metų sausio 10 d. Petrogradas“
Kauno miesto muziejaus rinkinių saugotoja Vida Bingelienė
Laišką iš rusų kalbos vertė muziejininkas Rokas Sinkevičius
kaunomuziejus.lt
