Jėzus trisdešimt metų ruošėsi žmonių gelbėjimo misijai: dirbo paprastus darbus, o Šabo dieną sinagogoje klausydavosi Dievo žodžio. Evangelistas Morkus tik keliais sakiniais nušviečia Jėzaus misijos pradžią Nazarete, o evangelistas Lukas plačiau papasakoja apie Jėzaus sugrįžimą į gimtąjį Nazaretą. Šabo dieną Jėzus atėjo į sinagogą ir skaitė Izaijo knygą: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau Gerąją Naujieną vargdieniams. Pasiuntė <…> skelbti Viešpaties malonės metų“ (Lk 4, 18–19).
Perskaitęs pranašo Izaijo pasakojimą apie mesiją, Jėzus pasakė: „Šiandien išsipildė ką tik girdėti Rašto žodžiai“ (Lk 4, 21). Vieni, kaip rašo Lukas, stebėjosi Jėzaus žodžiais. Kiti abejojo, kad jiems gerai pažįstamas Nazareto darbininkas galėtų būti pranašu. Treti jo žodžius palaikė piktžodžiavimu Dievui, todėl net pasikėsino jį nužudyti (žr. Lk 4, 28–30).
Evangelijos pasakojimas apie Jėzaus atmetimą išryškina apgailėtiną nuodėmės sužeistų žmonių nusistatymą atmesti viską, kas neatitinka jų mąstymo ir elgesio. Nuodėmės sužeistas žmogus tokioje apgailėtinoje padėtyje atsiduria tuomet, kai dėl savo puikybės nesugeba pripažinti savo klaidų bei nuodėmių.
Pranašo Ezekielio knygoje pasakojama, kaip Dievas siuntė Ezekielį pas Babilono tremtyje esančius tautiečius perspėti dėl dar didesnės gresiančios nelaimės, jei ir toliau maištaus prieš Dievą: „Marusis, aš siunčiu tave pas Izraelio vaikus, – pas maištaujančią tautą, – jie sukilo prieš mane. Jie ir jų tėvai maištavo prieš mane iki pat šios dienos. Palikuonys, pas kuriuos tave siunčiu, yra įžūlūs ir kietaširdžiai. Bet tu jiems sakysi: taip kalbėjo Viešpats Dievas“ (Ez 2, 3–4). Deja, tautiečiai pranašo neklausė ir Dievo bausmė netruko ateiti – Jeruzalės šventykla buvo sugriauta, o izraelitai buvo išvaryti į tremtį.
Apaštalas Paulius buvo Dievo pašauktas nešti Evangelijos žinią į pagoniškąjį pasaulį. Vieni jo skelbiamą žinią priėmė ir tapo krikščionimis, o kiti Pauliaus nekentė ir jį persekiojo. Laiške korintiečiams Paulius rašė: „Džiaugiuosi tad savo silpnumu, paniekinimais, bėdomis, persekiojimais ir priespauda dėl Kristaus, nes, būdamas silpnas, esu galingas“ (2 Kor 12, 10).
Pasiklausyti Jėzaus skelbiamos Gerosios Naujienos apie prisiartinusią Dangaus karalystę suplaukdavo minios žmonių. Žmones traukė skelbiamas žodis ir nuostabūs darbai: stebuklingi pagydymai, apsėstųjų išlaisvinimas ir kitokie stebuklai. Tačiau tautos vadai – fariziejai ir Rašto aiškintojai – ne tik liko kurti Jėzaus žodžiams, bet nutarė jį pašalinti, kad neprimintų jų daromų klaidų.
Mes esame kviečiami pasitikrinti, kaip reaguojame į Dievo žodį tuomet, kai jis įspėja mus dėl daromų nuodėmių ar nutolimo nuo Dievo rodomo kelio. Tą žodį galime priimti ir taisyti savo gyvenimą, bet tam žodžiui galime prieštarauti, kaip tai savo laiku darė fariziejai ir Rašto aiškintojai.
Kai per televiziją rodomi serialai ar pasakojamos mus nieko neįpareigojančios žinios, mes lengvai prie ekrano praleidžiame daug laiko, tačiau nelengvai prisiverčiame atversti Šventąjį Raštą, nes jame skelbiama tiesa gali būti mums nemaloni, primenanti, kad nesilaikome Dievo rodomo kelio.
Didžiausia malonė, kurios turime maldauti Dievą, kad nuolankiai priimtume Dievo žodį, kai jis ne tik drąsina ar guodžia mus, bet ypač kai kviečia palikti nuodėmės kelią. Atvirumas Dievo žodžiui yra garantas, kad esame gerame kelyje, vedančiame į laimingą amžinąjį gyvenimą.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
