Būti ar nebūti? Mokėti ar bankrutuoti? Keiktis ar nesikeikti? Tokios ir panašios hamletiškos dilemos pastarosiomis dienomis užgulė daugelio Lietuvos piliečių mintis, gavusių kosmines elektros sąskaitas. Keiktis, be abejo, lengviausia, tačiau problemos tai neišspręs. Nėra labai daug vilčių, kad išeitį padės surasti ir mūsų „šaunioji“ Vyriausybė, kurios darbų prioritetas yra reglamentuoti mūsų lovos reikalus, nudažyti suoliuką ir įkelti ką nors į „Tik Tok‘ą“ apie kosmosą.
Jokio konkretaus veiksmų plano Energetikos ministrui Dainiui Kreiviui nepavyko parengti, todėl dėl svaiginančio elektros kainų šuolio beliko tik kaltinti Rusijos agresiją Ukrainoje. Be abejo, Rusijos energetinis šantažas Lietuvai, elektrą gaminančiai iš brangių gamtinių dujų, yra labai skaudus, tačiau tai vis tiek nepaaiškina, kodėl mūsų šalis tapo elektros kainų antirekordininke Europoje. Kodėl karas labiausiai palietė mus? Kodėl Olandijoje elektra pabrango 30 proc., o Lietuvoje 700 proc.?
Kodėl Švedijoje, iš kurios perkame elektrą, jos kilovatvalandė kainuoja 2 centus, o Lietuvoje kaina šokteli iki daugiau nei 50 centų, kai Lenkijoje kaina siekia apie 20 centų už kilovatvalandę?
Atrodo, kad visko karui nurašyti nepavyks. Teks pažvelgti ir į valdančiųjų kompetenciją, o gal net ir į sąžinę. Karo ir brangstančių dujų korta Vyriausybė mojuoja taip įnirtingai, ko gero siekdama užmaskuoti ir kitas kainų šuoliui reikšmingas, tačiau valdantiesiems labai nenaudingas aplinkybes.
Pavyzdžiui, kad ir tokį faktą, kurį buvo priverstas atskleisti Valstybinis energetikos reguliuotojas (VERT): elektros kainų skirtumas tarp Švedijos ir Lietuvos lemia, kad perdavimo tinklo operatoriai susižeria milijonus eurų taip vadinamų „perkrovos pajamų“. Vien per pirmąjį šių metų pusmetį vien „AB Litgrid“, Lietuvos elektros perdavimo sistemos operatorius, tokių atsitiktinių „perkrovos pajamų“ gavo net 128 milijonus eurų!
Įsidėmėkite – Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos valdoma įmonė vartosi milijonuose, kol šimtams Lietuvos verslų virš galvos yra pakibusi bankroto grėsmė, o daliai Lietuvos gyventojų teks mokėti sąskaitas, atsisakant gardesnio duonos kąsnio! Negalima pamiršti ir šalia Kauno pastatytos Kauno kogeneracinės jėgainės, kurios pagalba kauniečiai mokėjo mažiau, tačiau valdantieji nusprendė, kad gana – geriau Ignitis gaus didesnį pelną. Vietoj pigesnės šilumos, dabar ją prekiaujama biržoje. Gerovės valstybė, ne kitaip… Ar kauniečiai, balsavę už dabartinius valdančiuosius, nejaučia kartėlio?
Metų metus „žaliojo kurso“ lozungus tarškę politikai, nepašalino biurokratinių kliūčių ir įvairiais ribojimais vis dar kliudo verslui laisvai įsirengti didesnes nei 30 kW saulės elektrines, vėžlio greičiu stumiasi Vėjų parko Baltijos jūroje projekto įgyvendinimas, niekas nepasirūpino elektros tinklo rekonstrukcija taip, kad prie jo galėtų prisijungti visi norintys gaminti elektrą. Iki skausmo pažįstama situacija valstybėje: daug šnekų, mažai veiksmo, o atėjus krizei paaiškėja, kad nebuvo atlikti net elementarūs namų darbai.
Tad ką daryti, kaip vaduotis iš užgriuvusios bėdos, nejaugi lauksime kol kažką nuveiks tie, kurie nelabai ką veikė iki šiol?
Mano manymu, nelaukiant centrinės valdžios sprendimų, iniciatyvos turėtų imtis lanksčiau į situaciją reaguojanti ir arčiau žemiškų problemų esanti vietos savivalda. Viena iš galimybių – aktyvus saulės kolektorių ant namų stogų įrengimo skatinimas bei rėmimas. Viešos erdvės kaip mokyklų, darželių stogai galėtų būti nukloti saulės kolektoriais. Tai nėra naujiena, tokie projektai kur ne kur vykdomi, tačiau dabartinė krizė galėtų tapti stipriu postūmiu reikšmingai atsinaujinančių energijos šaltinių infrastruktūros plėtrai. Šioje srityje daugiausiai galėtų nuveikti didieji Lietuvos miestai, kurių „riebūs“ biudžetai ne visuomet panaudojimai tikslingai gyventojų gerovei.
Pavyzdžiui, Kauno savivaldybė pagarsėjo visuomeninių plotų perdavimu privačiam verslui, vystančiam nekilnojamojo turto projektus. Bet gal būtų tikslingiau laisvame plote kurti saulės jėgainių parkus? Galima, žinoma, pagalvoti, kad ne savivaldybės reikalas užsiiminėti verslu, tačiau jei verslauja valstybė, kodėl tada savivalda negalėtų stiprinti savo patrauklumo? Gal vertėtų mažiau pinigų leisti trinkelėms, o juos investuoti į tokius projektus, kurie realiai prisidėtų prie miestiečių gerovės kūrimo? Šiuo metu prasideda elektromobilių įkrovimo stotelių statymo vajus – bet juk jos naudos tą pačią brangią elektrą. Kodėl Kaunui netapus lyderiu tarp savivaldybių ir negeneruoti savo elektros energijos, kuri būtų skirta, kad ir toms pačioms elektromobilių įkrovimo stotelėms? Nemokamas įkrovimas Kaune! Kol kiti miestai dirbtinai siaurina gatves ir riboja eismą, mes galime krauti elektrinius autobusus ir pasiūlyti nemokamą, švarų viešąjį transportą. O tai juk mažina ir didelių kamščių problemą! Savivaldos lyderystė, inovacijos ir teisingos investicijos neabejotinai duotų didelę naudą miestui labai artimoje ateityje. Juk pavertus Kauną pigesnės elektros oaze, pagerėtų ne tik gyventojų finansinė situacija, gyvenimo kokybė, bet ir dar labiau išaugtų miesto investicinio klimato patrauklumas.
Robertas Kaunas
