Dirbtinis intelektas (DI) vis dažniau naudojamas įrankis versluose, kuris traktuojamas kaip toks, kuris palengvina tiek pačio verslo, tiek ir kliento kasdienybę. Kita vertus, praktikoje daugėja pavyzdžių, kai DI suveikė ne taip, kaip verslas norėtų, o galiausiai žalą patyrė ir nepatenkintas liko verslo klientas. Ar visais tokiais atvejais verslas turi nešti atsakomybę už DI padarytą klaidą?
„Tam, kad būtų aiškiau, kokios situacijos įvyksta, pateiksiu konkretų pavyzdį. 2022 m. oro linijų bendrovės „Air Canada“ naudojamas dirbtinio intelekto pokalbių robotas pažadėjo nuolaidą vienam keleiviui, kuris buvo patikintas, kad gali užsisakyti skrydį savo močiutės laidotuvėms už visą kainą. Na, o po to, kai skrydis įvyks, pateikti prašymą ir gauti specialią nuolaidą-kompensaciją.
Kad ir kaip viskas gražiai skamba, jau netrukus oro linijų bendrovė ir keleivis keliavo į teismą, mat keleiviui pateikus prašymą suteikti nuolaidą, oro linijų bendrovė pareiškė, kad nuolaidos nebus, nes pokalbių robotas suklydo. Esą prašymą reikėjo pateikti prieš, o ne po skrydžio. Be to, oro linijų bendrovė teigė, kad pokalbių robotas yra „atskiras juridinis asmuo, kuris yra atsakingas už savo veiksmus“, – teigia tarptautinės advokatų kontoros „CEE Attorneys“ vadovaujantis teisininkas Paulius Sartatavičius.
Ekspertas priduria, kad 2024 m. teismas atmetė tokius argumentus ir nusprendė, kad „Air Canada“ turi sumokėti savo klientui kiek daugiau nei 800 JAV dolerių žalos atlyginimą ir teismo mokesčius. Pabrėžiant, kad verslas yra atsakingas už absoliučiai visą savo skelbiamą informaciją.
Ar tikrai verslas visada turi prisiimti atsakomybę už DI sprendimus?
Akivaizdu, kad panašių situacijų, kaip nutiko „Air Canada“ atveju, galimai, ateityje matysime tik daugiau. Mat vis daugiau verslų savo veiklose integruoja DI sprendimus.
„Remdamasis teisine praktika, iškart galiu pasakyti, kad verslas, kaip ir kiekvienas naudotojas, prieš pradėdamas naudoti DI sistemas, turi susipažinti su tokių sistemų sąlygomis bei jas priimti.
Apie susipažinimą su sąlygomis bei reikalavimais kalba net ir naujasis DI aktas, kuris numato pareigas ne tik sistemų gamintojams ir platintojams, tačiau ir diegėjams, t.y. visiems tiems, kurie naudoja DI sistemas komerciniais tikslais arba įmonių lygmeniu“, – tvirtina teisininkas.
Iš principo, sąlygų priėmimas yra sutarties dėl sistemos naudojimo sudarymas – licencinė sutartis. Kaip ir kiekvienuose sutartiniuose santykiuose, taip ir DI sistemų naudojimo atveju, sutarties šalys ne tik įgyja tam tikras teises, bet ir prisiima įsipareigojimus.
P. Sartatavičiaus nuomone, dažniausiai tokių DI sistemų naudojimosi sąlygose yra apibrėžta, kaip ir kur galima naudoti tokias sistemas. Taip pat, būna apibrėžta ir atsakomybė.
Reikia nepamiršti, kad atsakomybės priskyrimas labai priklauso ir nuo pačios DI sistemos, kur ji naudojama, ar tai yra didelės rizikos sistemos, ar ne. Jeigu tai yra didelės rizikos DI sistema, jai keliami ženkliai rimtesni saugumo ir kokybės standartų reikalavimai nei sistemoms, kurios nėra priskiriamos pastarajai rizikos grupei.
Kada vartotojas gali kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo?
Kitokia situacija gali būti, jeigu klientas yra galutinis vartotojas, kuris tiesiogiai naudoja DI gamintojo sistemą. T.y. ne pats verslas integravo DI sprendimus, o vartotojas naudojasi DI sistema tiesiogiai (pvz., pokalbių robotu). Tokiu atveju jis pats prisiima tiek teises, tiek atsakomybes.
„Vėlgi, šiuo atveju mes grįžtame prie tų sąlygų su kuriomis sutinka vartotojas ir kas jose numatoma. Dažniausiai tokių galutiniams vartotojams prieinamų sistemų naudojimosi taisyklėse, t.y. sutartyje tarp galutinio vartotojo ir sistemos gamintojo/platintojo yra numatomos gairės kaip sistema naudotis, ir dažniausiai yra numatoma sąlyga, kad sistema gali klysti.
Pavyzdžiui plačiai naudojami bendrosios paskirties DI modeliai, tokie kaip LLM (didieji kalbos modeliai) arba paprasčiau vadinami pokalbių robotai yra linkę į DI „haliucinacijas”. Tai tokios situacijos, kuomet DI sistema sukuria įvykius, dokumentus ar bet kokią kitą informaciją, kuri realybėje neegzistuoja. Tokių plačiai nuskambėjusių atvejų yra toli gražu ne vienas: nuo tiesiog neteisingų faktų pateikimo, klaidingų receptų iki neegzistuojančių teismų sprendimų su išgalvotomis bylos aplinkybėmis“, – pažymi ekspertas.
Hipotetinėje situacijoje, jeigu naudojama sistema suklysta ir naudojimo sąlygose nėra numatyta atsakomybės ribojimo nuostatų arba nėra nurodyta, kad sistema gali klysti, tokiu atveju, kaip ir bet kokių kitų nekokybiškų paslaugų atveju, klientas gali kreiptis su pretenzijomis į tokios paslaugos teikėją. Tokioje situacijoje, galutinis ginčų sprendimo institutas gali būti teismas. Įrodymai turėtų būti visi žalos atsiradimo sąlygas įrodantys faktai bei dokumentai/duomenys.
Kaip verslui sumažinti atsakomybės riziką?
Verslas atsakomybę nuo DI daromų klaidų gali sumažinti, bet tai labai priklauso nuo to, kokias licencijas verslas turi ir kokiomis sąlygomis DI sistemas jis pirko. Jeigu tai yra paties verslo kurta sistema, tuomet visuomet yra svarbu naudojimosi taisyklėse numatyti, kokios sistemos klaidos yra galimos ir toleruojamos.
„Pavyzdžiui, jeigu tai yra verslo gaminamas pokalbių robotas, tuomet, atsižvelgiant į DI mokymosi metodikas ir „maitinamų“ duomenų kokybę, galima aprašyti, kad rezultatas ne visada gali būti tikslus ir kad pateiktą informaciją reikia tikrinti. Verslui svarbiausia yra nepamiršti, kad atsakomybė pirmiausia kyla būtent jam, jeigu jis pasiūlė DI sprendimą galutiniam vartotojui, net jei verslas naudoja ir ne savo sukurtą, bet pačių apmokytą DI, pvz. „chatgpt“ pagrindu.
Tik šiuo atveju atsiranda papildomos kvestionuojamos aplinkybės. Pavyzdžiui, ar verslas adaptavo ir apmokė sistemą teisėtai, pagal sistemos gamintojo licencijos sąlygas, ar tai padarė visiškai savo iniciatyva ir pažeidžiant licencijos sąlygas“, – teigia „CEE Attorneys“ vadovaujantis teisininkas.
Tiek vienu, tiek kitu atveju, atsakomybė už sistemos klaidą krenta ant siūlančio sistemą asmens pečių, tačiau, reikia suprasti, kad pažeidus licencines sąlygas naudotojas tikrai nebetenka galimybės kreiptis į sistemos gamintojų nuostolių kompensacijai. Priešingai, išaiškėjus tokiai aplinkybei, toks naudotojas ne tik gali sulaukti pretenzijų iš galutinio vartotojo, tačiau ir iš sistemos gamintojo. Taip pat reikėtų paminėti, kad pagal naująjį DI aktą, jeigu sistemos diegėjas padarė sistemos pakeitimus, kurie keičia sistemos pirminį tikslą, toks naudotojas DI akto reikalavimų prasme tampa gamintoju. Tiksliau, tokiems subjektams tenka tokios pačios pareigos kaip DI sistemos gamintojams, kadangi tokiu atveju yra pakeičiama pirminė sistemos paskirtis ar funkcinės dalys.
