Pratęskime Paryžiaus olimpiados akibrokštų svarstymą žvelgiant iš kultūrologinės perspektyvos. Kodėl viso pasaulio krikščionys prie ilgo stalo susirinkusių spalvingų būtybių sambūrį, rodytą tik kelias akimirkas, perskaitė kaip „Paskutinės vakarienės” išniekinimą ir pasipiktino? Oponentai dabar kaltina juos per dideliu jautrumu (suprask, isterikai ir tiek, neva ten nieko tokio nebuvo).
Čia pravers prisiminti Tartu semiotikos mokyklos įkūrėjo Jurijaus Lotmano teoriją apie kultūros centrus ir periferijas. Centrai, kur sukauptas didžiausias galios, išteklių ir kūrybiškumo potencialas, ir iš kur visiems likusiems už jo ribų skleidžiamos bei diktuojamos mados, stiliai, filosofija, etika ir estetika, egzistuoja visose civilizacijose ir visada.
Tačiau kartais nutinka taip, kad kultūros pakraščių, Centro akimis, – puslaukinių žemių žmonės, tie „žemesnių pajamų ir menkesnio išsilavinimo tamsuoliai su kroksais ir šaranais”, ima ir prasiveržia į Centrą ir, viską ten apversdami, pradeda patys tas madas diktuoti, visuotinai įdiegdami naują kultūrinę paradigmą.
Pavyzdžių pasaulio istorijoje daugybė – kažkada budizmas buvo viena iš marginalinių hinduizmo variacijų. Panašiai ir krikščionybė, ortodoksinių žydų akimis žvelgiant, atsiradusi nepilnakraujo, kontaktais su netikėliais samariečiais užteršto, tikėjimo krašte – Galilėjoje, iš kur kilęs Jėzus ir jo mokiniai, tie netašyti žvejai ir amatininkai, įsiveržė į patį tuometinio žydų pasaulio Centrą Jeruzalę, o vėliau jai net pavyko įsitvirtinti kaip visos imperijos valstybinė religija, įveikusi visas kitas, kokių ten tuomet būta daugybės.
O jei šio fenomeno paieškosime naujesniais laikais, tai rasime ir rudmarškinių partijėlę, gimusią Miuncheno aludėse ir stebėtinai greit įsitvirtinusią kaip
Trečiojo Reicho ekspansijos varomoji jėga, ir bolševikus, iš carinės imperijos geografinių ir kultūrinių pakraščių įsiveržusius į imperatoriaus ir jo aristokratų rūmų menes, kad, savo pirmtakų prancūzų sankiulotų pavyzdžiu, nukapotų jiems galvas, ir t.t.
Visiems šiems atvejams būdinga demonstratyvi pastanga atmesti buvusią tvarką, pareikšti ir įgyvendinti pretenziją į radikalią ortodoksijos pertvarką, visuotinai diegiant savas dogmas, moralę, papročius, socialines normas ir estetinį skonį.
Taigi dabar „dragai” ir kiti spalvingi personažai, Paryžiuje – vienoje iš Vakarų civilizacijos sostinių – iš savo naktinių klubų, viešnamių ir kabarė, kuriuose visada tūnojo pernelyg niekam nemaišydami, staiga atsiduria pačiame kultūros Centre ir, prikaustę viso pasaulio medijų dėmesį, pasikėsina į krikščioniškos civilizacijos pamatinius simbolius, juos iššaukiančiai ir įžūliai aproprijuodami.
Žinoma, tai ir liktų nepavojingu atsitiktiniu epizodu, vienetiniu ekscentrišku išsišokimu, primenančiu tortų svaidymą iš pasalų politikams į veidą, jei ignoruotume žymiai platesnį kontekstą. T.y. faktą, kad netradicinės orientacijos atstovai, nuo 1972 m., kai JAV psichiatrų asociacija homoseksualizmą išbraukė iš lytinių sutrikimų sąrašo, iki šiandien padarė nepaprastai daug ne tik tam, kad pačios įvairiausios lytinės deviacijos ir variacijos būtų dekriminalizuotos ir pradėtos laikyti kultūrine norma, bet ir kad visuomenė jų gyvenimo būdą pripažintų esant netgi pranašesniu už vad. „tradicinį”, tuo pačiu bet kokiai kritikai ir abejonėms griežtai, demonstratyviomis represijomis, užkertant kelią.
Normos apropriacija veda prie kultūros ir politikos apropriacijos – dabar jie čia valdžia! O tai, kas dar vakar buvo laikoma norma, šiai tendencijai įsibėgėjant, greitai bus kriminalizuota ir represuota ‐ šiuo keliu jau pasukta.
O kadangi gyvename „spektaklio visuomenėje”, kur, jei ne grandioziniame spektaklyje geriausiai tinka visuotinai parodyti ir įtvirtinti šią naujają tvarką? Tam ir pasitarnauja tokie megaįvykiai kaip Eurovizija – seniai gėjų aproprijuotas geriausios Europos dainos konkursas, įtraukiantis ir naują Europos valstybę Australiją, ir globalioji sporto šventė olimpiada. Pastaroji genderizmo ideologijai plėsti ypač svarbi, juk kur, jei ne čia, sportinius pasiekimus visų pirma lemia prigimtinės kūnų savybės, kurias reikia pajuokai atmesti ir dekonstruoti, priverčiant biologinę moterį ringe kovoti prieš transbūtybę.
Taip sporte vis dar išliekanti biologinė skirtis tarp postmodernistų taip nekenčiamų binarinių kategorijų privalo būti revoliucingai sugriauta iš vidaus, prikišamai pasityčiojant iš vyriškumo ir pažeminant moteriškumą.
Ratas užsidaro, gyvatė įsikanda sau į uodegą, feminizmas, tiek kovojęs už moterų teises atmesti smurtingąją patriarchalinę tvarką, dabar tyliai rūko kamputyje.
Ar visi revoliucionieriai, jakobinai, komunistai ar kitokie marginalai sėkmingai įsitvirtina Centre? Istorija liudytų, kad nebūtinai, tame nėra jokio dėsningumo, pavyzdžiui, reformacija kaip atsaką gavo galingą kontrreformacijos sąjūdį ir pan. Tačiau signalas duotas, „Aurora” prie Senos jau paleido šūvį. Ar pakaks tuo tik saugiai pasipiktinti soc. tikluose?
Kultūros istorikė, Humanitarinių mokslų daktarė
