Žmogus būna laimingas, jei jaučiasi saugus. Panašiai jaučiasi laimingas kūdikis ant mylimos motinos rankų. Tačiau žmonės dažnai saugumo ieško ten, kur jo negalima rasti, pavyzdžiui, piniguose, valdžios turėjime, bendravime su įtakingais žmonėmis, iš kurių tikimasi palaikymo. Deja, joks žmogus ir jokie turtai nepajėgūs užtikrinti mūsų saugumo.
Evangelija mums pateikia labai brangius Jėzaus žodžius, atskleidžiančius, kokį saugumą mes gauname, savo likimą patikėdami ne žmogaus, bet Dievo globai. Jėzus sako: „Aš – gerasis Ganytojas: aš pažįstu savąsias ir manosios pažįsta mane. <…> Už avis aš guldau savo gyvybę“ (Jn 10, 14.15). Šiuos žodžius Jėzus patvirtino paaukodamas už mus savo gyvybę.
Jėzaus yra vienintelis žmogaus saugumo garantas tuomet, kai su juo statome savo gyvenimo namą. Apaštalas Petras, žydų kamantinėjamas dėl luošo žmogaus pagydymo, kalbėjo: „Jėzus yra akmuo, kurį jūs, statytojai, atmetėte ir kuris tapo kertiniu akmeniu. Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes nėra po dangumi žmonėms duota kito vardo, kuriuo mes galėtume būti išgelbėti“ (Apd 4, 11–12). Laimingas žmogus, laiku pažinęs, kas jam neša saugumą ir ramybę, ir vargas žmogui, jei jis savo likimą patiki netikriems gelbėtojams, kuriuos Jėzus pavadino samdiniais: „Samdinys, ne ganytojas, kuriam avys ne savos, pamatęs sėlinantį vilką, palieka avis ir pabėga, o vilkas puola jas ir išvaiko“ (Jn 10, 12).
Gerojo Ganytojo sekmadienį yra proga patikrinti savo santykį su Jėzumi. Jis kalba, kas tame santykyje yra svarbiausia: „Manosios avys klauso mano balso; aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą; jos nežus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos“ (Jn 10, 27–28). Gerasis Ganytojas užtikrina mums amžinąjį gyvenimą tuomet, kai jo klausome, tačiau palieka mus laisvus – savo nelaimei, galime klausyti samdinių balso. Dievo žodis kalba, kad esame Dievui labai svarbūs ir jo mylimi. Kitaip jis nebūtų už mus paaukojęs savo gyvybės. Dėkokime už jo meilę ir globą.
Per Krikštą mes visi esame pašaukti į Jėzaus draugų šeimą ir tuo pat metu pašaukti būti geraisiais ganytojais vieni kitiems, ypač klystantiems. Geraisiais ganytojais yra pašaukti būti tėvai, mokytojai, draugai, su kuriais bendraudami jaučiamės sustiprinti ir padrąsinti, kurie nepataikauja, bet, esant reikalui, perspėja.
Geraisiais ganytojais ypač pašaukti būti vyskupai ir jų pagalbininkai kunigai. Todėl Gerojo Ganytojo sekmadienį Bažnyčia meldžiasi už pašaukimus į kunigystę. Gyvename sekuliarioje kultūroje, kurioje bręstančio jaunuolio dėmesys nukreipiamas tik į pramogas, pinigus ir malonumus, todėl subrandinti pašaukimą į dvasinį luomą yra gana sunku; be Dievo pagalbos tiesiog neįmanoma.
„Tėve, pažadink tarp krikščionių gausių ir šventų pašaukimų į kunigystę, kurie palaikytų gyvą tikėjimą ir su dėkingumu išsaugotų tavo Sūnaus Jėzaus atminimą, skelbdami jo Žodį ir teikdami sakramentus, kuriais tu nuolat atnaujini tikinčiuosius. Duok mums šventų tavo altoriaus tarnautojų, rūpestingai ir uoliai saugančių Eucharistiją, iškiliausios Kristaus dovanos sakramentą pasaulio atpirkimui. Padėk vyskupams, kunigams ir diakonams, pašvęstiesiems asmenims ir visiems pakrikštytiesiems Kristuje, kad ištikimai vykdytų savo misiją tarnaudami Evangelijai.“ Šitaip meldėsi popiežius Benediktas XVI. Panašiai melskimės ir mes, tikėdami, kad „Dievui nėra negalimų dalykų“ (Lk 1, 37).
Dievas gali pažadinti jaunų širdžių troškimą pasišvęsti Gerojo ganytojo tarnystei, todėl su visa Bažnyčios bendruomene maldaukime Dievą naujų, brandžių pašaukimų.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
