Europos parlamento narys Petras Auštrevičius prašo nuomonių apie kelionių traukiniais kokybę bei tendencijas. Pažįstu Petrą seniai, todėl ir dėstau paprastai. Pradžioje – politiko iškalba, o jau žemiau tik „žurnaliūgos replika”. Beje, jo pozicijoms dėl Kremliaus pritariu.
Tomas Čyvas
Politiko tekstas toks netaisytas:
„Visi keliautojai traukiniais Lietuvoje – prašau, pasidalinkite savo patirtimi: įdomu, kaip per pastaruosius metus keitėsi sąlygos iš taško A pasiekti tašką B traukiniu?
Žiūrint vien į statistiką, ji Lietuvai negailestinga: pagal keleivių kelionių traukiniais skaičių 1 gyventojui esame pačiame Europos Sąjungos dugne (vidutiniškai gyventojui tenka 1,8 kelionės, 2024 m. duomenimis). Latvijoje gyventojui tenka beveik 6 kartus daugiau kelionių, Estijoje – 3 kartus.
Kurgi tikrosios problemos priežastys ir kiek jų yra? Daugelis pradėtų nuo ilgos kelionių trukmės (kuri kelis kartus viršija, pvz., Suomijos vidurkį), galima įvardyti ir nepalankius kelionių grafikus. Teko girdėti, kad vasarą savaitgaliais tikrai sunku įsigyti traukinio bilietą iš Vilniaus į Klaipėdą, nes bilietų tiesiog nebelieka.
Socdemams „Lietuvos geležinkeliai“ visuomet buvo prioriteto sąrašo viršūnėje. Tiesa, pirmiausia visada buvo krovinių vagonai į Klaipėdą, ne keleiviai.
Verta apsvarstyti: gal naujasis M. Sinkevičius, kuris pasiskelbė liekantis Jonavoje ir eidamas premjero pareigas, galėtų parodyti pavyzdį visiems?
Įsivaizduokime: premjeras atsisako kasdienės palydos limuzinu su švyturėliais iš Jonavos į Vilnių ir atgal. Galima juk kartu su Vadovybės apsaugos departmento vyrais įsirengti premjerinį vagoną, ir persėsti į kasdienį traukinį Jonava-Vilnius?
Lietuva patektų į tarptautinės spaudos antraštes! Tam tereiktų pridėti papildomą maršrutą iš Jonavos į sostinę anksti ryte bei tapti Traukiniautojų klubo nariu (su naryste kelionės pigesnės)!
Kaip manot, ar tarp naujosios Vyriausybės numatytų „pagerinimų“ bus keleivių traukiniais sąlygų pagerinimas?”
Dabar jau kalba Tomas Čyvas (t.y. kalbu aš):
Auštrevičiai, Dailydkos, Kuodžiai ar Čyvai – kas bevadovautų geležinkeliams: keleiviams svarbiausios lieka tos pačios, labai žemiškos problemos.
Važiuodamas traukiniu iš Berlyno į Drezdeną ar atgal gali nueiti į restoraną ar bent jau į vagoną-barą. Lietuvoje dažniausiai siūlomas krepšelis su traškučiais, dešrelėmis tešloje ir keliais gėrimais už kainą, kuri labiau primena restorano nei užkandinės.
Kita tema – stočių tualetai. Didžiuosiuose Lietuvos miestuose jie faktiškai tapo mokami. Kaunas ilgai buvo išimtis, bet ir ten ši praktika baigėsi. Klaipėdoje atsiskaitymas prie turniketo vyksta kortele. Mačiau, kaip moteris su keliais vaikais tiesiog pralindo pro turniketą, kad šie galėtų nueiti į tualetą. Ir sunku ją smerkti. Pats tąkart perlipau per užtvarą.
Fiziologija nepripažįsta nei pareigų, nei titulų. Dujų susikaupimas, apsinuodijimas, dehidratacija ar staigus negalavimas gali ištikti bet ką – europarlamentarą, bankininką, prezidentą, monarchą ar eilinį keleivį. Todėl galimybė nemokamai ir be kliūčių pasinaudoti tualetu nėra privilegija. Tai elementarus civilizuotos valstybės standartas.
Todėl turiu pasiūlymą ne tik Petrui Auštrevičiui, bet ir visiems Europos politikams. Užuot kūrus vis naujus draudimus ir reglamentus, būtų galima priimti vieną paprastą taisyklę: visose Europos Sąjungos geležinkelio ir autobusų stotyse, oro bei jūrų uostuose keleiviams tualetai turi būti nemokami.
Lygiai taip pat verta siekti, kad viešajame transporte keleivis galėtų pasirinkti atsiskaitymo būdą – banko kortele, telefonu ar grynaisiais.
Traukiniais važinėju reguliariai, todėl matau ne vien trūkumus. Jei traukinyje pamirši kompiuterį, labai tikėtina, kad jį atgausi – kameros veikia, darbuotojai dažniausiai elgiasi profesionaliai ir mandagiai. Tik vienas dalykas krinta į akis: palydovai nuolat keičiasi. Įdomu, kodėl? Gal problema slypi ne darbuotojuose, o jų darbo sąlygose? O gal politikai ką nors dar sugeba? Ką, pons Petrai?
