Prieš savo kančią Jėzus iškilmingai žengė į Jeruzalę. Žmonės džiaugsmingai sveikino Jėzų, bet jis pats nedžiūgavo, nes žinojo, kad jo laukia kančia ir mirtis ant kryžiaus.
Verbų sekmadienį yra skaitoma Kristaus kančios istorija, pasakojanti, ką Jėzus padarė dėl mūsų amžinos laimės. Apie tai apaštalas Paulius rašė laiške pirmųjų amžių krikščionims: „Jis, turėdamas Dievo prigimtį, apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 6–8).
Po Velykų vakarienės, kurios metu Jėzus įsteigė Eucharistiją, su savo mokiniais jis nuėjo į Alyvų kalną melstis. Jėzus labai kentėjo, žinodamas, kad jo laukia mirtis ant kryžiaus, prašė mokinius budėti drauge su juo: „Mano siela mirtinai nuliūdusi. Likite čia ir pabudėkite kartu su manimi“ (Mt 26, 38). Tačiau Jėzui kenčiant mokiniai užmigo. Jėzus, radęs mokinius miegančius, tarė Petrui: „Negalėjote nė vienos valandos pabudėti su manimi? Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundą. Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“ (Mt 26, 40–41).
Tuo metu, kai mokiniai miegojo, Judas atsivedė kareivių būrį į Alyvų kalną ir, pabučiuodamas Jėzų, nurodė, ką jie turi suimti. Kokia liūdna šio Jėzaus mokinio gyvenimo pabaiga. Judas už trisdešimt sidabrinių išduoda savo Mokytoją kančiai ir mirčiai. Matydamas kankinamą Jėzų, Judas suprato savo poelgio niekšybę: sugrąžino sidabrinius aukštiesiems kunigams ir pasikorė. Galėjo nesižudyti, nes Jėzus jį mylėjo, kaip ir kitus mokinius. Judas galėjo verkti, kaip Petras, kuris išsigynęs Jėzaus graudžiai pravirko. Galėjo, bet pasirinko pačią liūdniausią ir nepataisomą savižudybės išeitį.
Suimtąjį Jėzų kareiviai atvedė pas vyriausiąjį kunigą Kajafą, kuris labiausiai nekentė Jėzaus ir ieškojo kaltinimo, už kurį galėtų pasmerkti jį mirčiai ant kryžiaus. Melagingi liudytojai painiojosi savo parodymuose. Svarbiausiu kaltinimu tapo Jėzaus prisipažinimas, kad jis esąs Mesijas, Dievo Sūnus; tuomet Kajafas paskelbė nuosprendį, kad Jėzus, kaip piktžodžiautojas, yra vertas mirties.
Kajafo rūmų kieme apaštalas Petras net tris kartus išsigynė Jėzaus, kad jo nepažįsta. Dar taip neseniai tvirtinęs, kad jei ir visi išsigintų savo Mokytojo, jis to nepadarysiąs, dabar išsigąsta ir tvirtina, kad Jėzaus nepažįsta. Tačiau tai buvo tik silpnumo valandėlė; Petras labai mylėjo savo Mokytoją, todėl „išėjo laukan ir graudžiai pravirko“ (Mt 26, 75). Prisikėlęs iš numirusiųjų Jėzus neprimins Petrui jo silpnumo, bet leis būti uola, ant kurios pastatys savo Bažnyčią.
Sprendimą dėl Jėzaus pasmerkimo mirčiai ant kryžiaus turėjo patvirtinti politinės valdžios – Romos imperatoriaus atstovas Pilotas. Šis aiškiai matė, kad nėra rimtų įkalčių nubausti mirtimi ir gudraudamas pasiūlė miniai pasirinkti, ką reikėtų prieš šventes paleisti: žmogžudį Barabą ar Jėzų. Sukurstyta minia pasirinko Barabą ir reikalavo Jėzaus mirties: „Ant kryžiaus jį!“ (Mt 27, 22) Taip neseniai žmonės, giedoję „Osana, Dovydo Sūnui!“, dabar spjaudė Jėzui į veidą, daužė kumščiais, tyčiojosi ir reikalavo mirties bausmės.
Pikti žmonės apvainikavo Jėzų erškėčių vainiku, uždėjo ant pečių kryžių, ir ši baisi procesija pajudėjo Golgotos link. Prikalę Jėzų prie kryžiaus, pritvirtino bausmės užrašą: „Šitas yra Jėzus, žydų karalius“ (Mt 27, 37). Nesunkiai galime suvokti, kaip Jėzus kentėjo, jei iš jo lūpų išsiveržė skundas: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ (Mt 27, 46).
Jėzaus kančia ir mirtis ant kryžiaus iškalbingai byloja, kaip Dievas mus labai myli ir ką dėl mūsų padarė, kad su juo būtume laimingi per visą amžinybę. Pamąstykime, kaip galėtume labiau atsiliepti į šią Jėzaus meilę.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
