Nuo seno prekyba ir verslumu garsėjusi Kauno miesto dalis Vilijampolė nuo 18 a. pabaigos neapsiėjo be turgaus. O lygiai prieš dešimt metų šimtmečius skaičiuojanti tradicinė prekyba persikėlė į tada bene patį moderniausią turgų po stogu Lietuvoje.
Vilijampolė kaip atskiras miestelis greta Kauno įsikūrė 17 a. viduryje, o pagrindiniai jo gyventojai nuo pat pradžių buvo žydai. Tad nenuostabu, kad prekyba čia klestėjo – ilgą laiką miestelis garsėjo kaip sielių plukdymo punktas ir komercinis centras. Sandėliuose buvo kaupiami grūdai, linai, kanapės, odos gaminiai ir kitos prekės. O kai 1791 m. Lietuvos valdovas Stanislovas Augustas leido šioje gyvenvietėje rengti turgų, gamyba ir prekyba dar labiau pagyvėjo.
Iki pat mūsų dienų greta Neries įsikūrusios Vilijampolės turgus sulaukdavo ne tik prekybininkų, bet ir ūkininkų, iš pirmų rankų siūlančių savo pačių užaugintos ar pagamintos produkcijos. Taip pat ir žvejų, siūlančių upėje sugautos šviežios žuvies.
Dar 20 a. paskutinįjį dešimtmetį senasis Vilijampolės turgus buvo svarbus prekybos centras, kuriame anuomet buvo galima rasti visko: nuo vietinių vaisių ir daržovių, mėsos produktų iki drabužių ir net buitinės technikos. Išskirtinis bruožas, kuriuo Vilijampolės turgus garsėjo visame Kaune – tai prekyba akvariumų žuvytėmis.
Žuvytes ir praktiškai visą senojo turgaus asortimentą bei dar daugiau dabar galima rasti ir naujajame. Tačiau prekybos sąlygos ir aplinka pasikeitė neatpažįstamai – turgus įsikūrė po stogu, turėjo pažangiausią šaldymo, vėdinimo įrangą, jaukų ir patogų interjerą. Prieš dešimtetį tai buvo vienas moderniausių turgų Lietuvoje, išlaikęs gerąsias savo savybes iki šiol.
Dabar Vilijampolės turguje besilankantys kauniečiai sako, kad senąją prekyvietę prisimena su nostalgija, tačiau naujasis yra kur kas patogesnis ir patrauklesnis.
Turguje sutiktas Algirdas sako dažnai čia apsilankantis ir vertina, kad dabar viskas moderniau ir gražiau, tačiau šiek tiek pasigenda senojo turgaus dvasios.
„Būdavo, suvažiuoja patys ūkininkai, tai ir pasiderėti gali, ir panašiai. Pasirinkimas įvairių mėsos gaminių irgi truputį didesnis buvo. Aš ir dabar į turgų ateinu daugiausia dėl mėsos produktų, lašinių ir panašiai. Čia vis tiek daugiau yra ūkininkų gamybos, pagal kaimiškus receptus – kitur tokių nelabai gausi. Ko norėčiau palinkėti, tai ne tik Vilijampolės, bet ir visiems Kauno turgums – pasistengti sugrąžinti daugiau tos senosios dvasios“, – mintimis dalijosi pašnekovas.
Tuo tarpu Lina prisimena, kad senasis turgus pradėdavo dirbti gerokai anksčiau nei dabartinis, tad žmonės dar prieš eidami į darbą spėdavo apsipirkti.
Virginijus kaip ir daugelis kitų kalbintų kauniečių, sako užsukantis į turgų daugiausia dėl šviežios mėsos, šviežių daržovių kiekvieną savaitę, nes gyvena netoliese ir patogu apsipirkti. Be to, jei prireikia yra ir rūbų, ir beveik visko, ko gali prireikti.
54 metus Vilijampolėje gyvenanti Onutė sako, kad dabartinis turgus jai labai patinka, o užsuka, nes randa to, ko nėra kitur. „Čia randu sau tinkamos jautienos, kurios nėra parduotuvėje ir šiaip va visokių tokių dalykų, kurių kartais nebūna parduotuvėse“, – vardijo moteris. Kaip ir daugelis kitų turgaus lankytojų ji pabrėžė, kad senąjį ir naująjį turgų net sunku lyginti, nes naujajame apsipirkti kur kas smagiau, nes šis moderniai įrengtas ir po stogu.
„Pirmieji turgūs pasaulyje atsirado prieš tūkstančius metų, tačiau jie iki šiol gyvuoja prisitaikydami prie pokyčių, o pirmiausia – prie pirkėjų poreikių. Todėl savo turguje deriname tiek senąsias turgaus tradicijas, skatinančias bendravimą, betarpišką ryšį tarp pirkėjo ir pardavėjo, bei tarpusavio pasitikėjimų grįstą prekybą, tiek modernius, šiuolaikiškus sprendimus, padedančius patogiai ir maloniai apsipirkti“, – sakė Vilijampolės turgaus atstovas Jonas Plenta.
urmas.net informacija ir nuotraukos
