Rašau ne tik kaip Kaišiadorių rajono pilietis, verslininkas, bet ir kaip žmogus, kuris visą gyvenimą tikėjo, kad valstybė laikosi ant vieno pamatinio principo – prieš įstatymą visi turi būti lygūs.
Romutis Paškauskas
Šiandien, stebėdamas vadinamąją „čekiukų“ istoriją Kaišiadorių rajone, jaučiu ne pyktį, o didžiulį nusivylimą. Rajono meras Š. Čėsna nuteistas, tačiau jam skirta tik piniginė bauda, neužkertant kelio toliau eiti pareigas valstybės tarnyboje.
Vienu žodžiu, vogti galima, tik susimokėti reikia. Dar daugiau – jis viešai teigia nesijaučiantis kaltas ir siekia būti išteisintas. Žinoma, kiekvienas žmogus turi teisę gintis ir skųsti teismo sprendimus.
Tačiau visuomenė taip pat turi teisę klausti, ar tikrai atsakomybės kartelė visiems Lietuvoje yra vienoda. Juo labiau man pačiam žinoma, kad meras buvo susitikęs su iš Kaišiadorių kilusiais prokurorais.
Juk matėme ir kitų savivaldybių atvejų. Analogiškose situacijose vieni politikai sulaukia itin griežtų pasekmių, kaip kad kaimyninioo Prienų rajono meras, o kiti, atrodo, randa būdų iš balos išlipti beveik sausi. Tokie skirtumai neišvengiamai gimdo žmonių nepasitikėjimą valstybe ir teisingumu.
Ne mažiau klausimų kelia ir administracijos direktoriaus Karolio Petkevičiaus situacija. Jam taip pat pareikšti įtarimai, tačiau susidaro įspūdis, kad ir čia tikimasi minimalių nuostolių. Žmonės kalba įvairiai, girdime užuominas apie pažintis, ryšius ir galimą jų panaudojimą. Natūralu, jog tokios aplinkybės visuomenei kelia klausimų ir skatina įvairias prielaidas.
Mane domina pats principas. Kaip atsitinka, kad vienais atvejais atsakomybė būna visa apimanti (kaip ir tyrimas), o kitais – tarsi viskas sušvelninta iki minimumo? Ar tikrai visiems taikomi vienodi standartai? Ir ar nėra taip, kad viešasis interesas tokiuose procesuose lieka paskutinėje vietoje?
Man atrodo, kad ši istorija jau seniai peržengė vienos savivaldybės ribas. Ji tapo pasitikėjimo Lietuvos valstybe ir jos institucijomis klausimu. Jeigu žmonės pradeda tikėti, kad ryšiai ir pažintys gali lemti kitokias taisykles, pralaimi ne vienas ar kitas politikas. Pralaimi pati valstybė.
Todėl kreipiuosi į Tave kaip į jau nežinau ką: tesėsaugos darbuotoją, politiką, žurnalistą ir žmogų, kuriam visada rūpėjo viešasis interesas. Galbūt kam nors verta į šią istoriją pažvelgti giliau, užduoti nepatogius, bet būtinus klausimus ir padėti visuomenei suprasti, ar tikrai teisingumas mūsų krašte matuojamas vienodais matais. „Čekiukai“ dar niekai. Juolab, kad vien Kaišiadorių rajone yra daug daugiau po žeme įkalintų pūlinių, kurie po truputį lenda lauk. O kiek jų per visą Lieuvą?
Laiškas išreiškia asmeninę autoriaus nuomonę.
