Dauguma svarbiausių švenčių, kaip antai Kalėdos, Velykos ir kitos, pamini kurį nors Jėzaus gyvenimo momentą – nuo gimimo iki prisikėlimo, dangun žengimo ir Šventosios Dvasios atsiuntimo.
Pasibaigus velykiniam laikotarpiui švenčiame Švč. Trejybės šventę. Tai džiaugsminga šventė, kurios metu apmąstome Dievo meilės slėpinį ir dėkojame jam už gyvenimo dovaną, kad esame mylimi jo vaikai, ir pažadėtą amžinąjį gyvenimą Dievo artumoje.
Stebėdami mus supantį pasaulį, mąstome, kad turi būti be galo protingas ir galingas jo Kūrėjas. Visais amžiais visų tautų žmonės turėjo tam tikrą Dievo suvokimą. Kartais šis suvokimas būdavo labai netikslus; žmonės vietoj Dievo Kūrėjo garbindavo savo susikurtus stabus. Taip buvo ir senovės Lietuvoje, kai mūsų protėviai garbino Perkūną, Žemyną, Gabiją ir kitas dievybes.
Senojo Testamento knygos pasakoja apie Dievą – visatos ir žmogaus Kūrėją. Šis Dievas nepaliko žmogaus vieno, bet tam tikrais momentais apsireikšdavo, nurodydamas, ką žmogus turįs daryti. Dievas globojo Abraomą, padėjo Mozei išvesti tautą iš Egipto nelaisvės, davė Dekalogą, kad žmonės žinotų, kokie jie privalo būti. Vėliau Dievas siuntė pranašus, turėjusius sergėti žmones nuo klaidų. Tačiau Senojo Testamento knygose nerasime net užuominos apie triasmenį Dievą. Žmones, linkusius garbinti daug dievybių, reikėjo saugoti nuo pagonybės ir įtvirtinti vieno Dievo suvokimą.
Prieš du tūkstančius metų prasidėjo naujas žmonijos gyvavimo periodas, kurio metu žmonėms buvo apreikštas Dievo slėpinys. Luko Evangelijoje pasakojama apie Nazarete Mergelei Marijai apsireiškusį Dievo angelą, kuris pranešė žinią, kad Dievas ją išsirinko būti jo Sūnaus motina: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi“ (Lk 1, 35). Angelas pamini tris dieviškuosius Asmenis: Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią.
Apaštalo Jono Evangelijoje pasakojama, kas yra Dievas Sūnus: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę. Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos“ (Jn 1,1.3.14). Taigi, Dievo Sūnus, kaip begalinė išmintis, kyla iš Dievo Tėvo; jis lygus Tėvui ir dalyvauja pasaulio kūrime. Dieviškasis Žodis prisiima žmogaus kūną ir paaukoja save ant kryžiaus už mūsų išgelbėjimą. Tačiau Jėzus nėra tarsi antrasis Dievas: jis aiškiai tapatinasi su Tėvu. Į apaštalo Pilypo prašymą parodyti savo Tėvą Jėzus atsako: „Tikėkite manimi, kad aš esu Tėve ir Tėvas manyje. Tikėkite bent dėl pačių darbų!“ (Jn 14, 11).
Vakarienbutyje prieš savo kančią Jėzus pažadėjo apaštalams atsiųsti Globėją – Šventąją Dvasią: „Aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius. Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs“ (Jn 14, 16.26).
Sekminių dieną apaštalams besimeldžiant Šventoji Dvasia ugnies liežuvių pavidalu nusileido ant apaštalų, apdovanodama juos kalbų dovana. Prie namo susirinkusiems įvairių tautybių žmonėms apaštalai paskelbė apie nukryžiuotą ir prisikėlusį Jėzų. Žmonės stebėjosi, kad jie visi girdi apaštalus kalbant jų gimtąja kalba. Tą dieną apaštalai pakrikštijo tris tūkstančius žmonių. Šios Sekminės buvo Bažnyčios gimtadienis.
Švęsdami Švč. Trejybės šventę, džiaugsmingai dėkokime Dievui už mums apreikštą triasmenio Dievo slėpinį. Telydi mus Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia iki palaimingo susitikimo danguje.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
